Dėl papų galėčiau ir į Braziliją nuvažiuoti – tokie jie man gražūs ir pilni meilės. Kas tą galėtų suprasti, jei Dievo neduota. Bet dėl papų turiu labai konkretų ir tikrai nekasdienišką pasakojimą, ekranizavimo vertą. Jeigu inscenizacijai trukdys žodis papai, tai pakeisite žodžiu krūtys, bet pačių papų išimti iš novelės neleidžiu niekam.
 
Tačiau, kai dabar atsistojo, sako nedaug tylėjusi:
– Aš ne šventoji, kad prieš mane klūpėtumėte. Ir nemanykite, kad aš eisiu iš čia, jei atsistojau. Nebent palydėtumėt?, – tikrai klausiamai tarė.
Štai ir atsakymas mano spėliojimui ,,kaip tai suprasti“. Labai sielą palengvinantis. Nieko neatsakiau. Bijojau, kad žodžiais neišardyčiau padėties, kurioje esu. Kad, kyštelėjęs kalbų, neprarasčiau jos nuogos krūtinės ir jos visos. Tik vėl galvojau: ,,Kokia tu galėtum būti šventoji, jeigu šitaip apsinuoginai tarp žmonių. Ir vakar buvai čia nuoga, ir užvakar. Ir dar, ko gero, rytoj ateisi. Ir leidi štai šitaip neleistinai tave pridengti. Nors ir policininko rankomis, bet vis tiek merginai šitokio elgimosi yra maksimaliai per daug. Žinoma, per daug merginai kasdieninei, standartinei, niekuo nepasižyminčiai, kokias esame įpratę matyti. Bet tu, nuostabioji, esi asmenybė, ne tik nekasdieniška. Net ir nekasmetinė. Ir išvis nematyta nei girdėta, verta gražiausios knygos viršelio, kurioje apie tave parašyta. Todėl tau viskas ir leidžiama, viskas ir tinka, o man – patinka“.
Bet tylėjimas užsitęsė iki nejaukumo, todėl paklausiau. Kaip sakoma, ,,ko nors“:
– O jūsų vardas ar ne Marija?
– O Dieve, kaip jūs atspėjote!? – ne juokais nustebo ji. – Žinojote, turbūt, iš anksto?
Man norėjosi rimtai jai atsakyti, nežaismingaujant – jaučiau jai pagarbą. Jaučiau jai nežemišką dėkingumą už mielą pasitikėjimą manimi, todėl labai draugiškai pasakiau:
– Žinote, panele Marija, šis jūsų vardas Marija yra dažniausias pasaulyje. Todėl ir atspėjau pagal tikimybių teoriją.
– Šito tai nežinojau, – neatsigręždama tarė man, nors girdėjo gal ir kiti, bet į kitus ji dėmesio nekreipė. Kaip ir aš.
 
Tarsi įdomioje televizijos laidoje, svarbesnius epizodus pakartoju.
Ji nei neketino atplėšti mano rankų nuo nepakartojamų savo papų, kai juos apkabinau. Leido juos išlaikyti tiek, kiek truko čia aprašytas veiksmas ir dialogai. Ji sėdėjo, ir kad patogiau būtų man jos papus ,,dengti“, atsiklaupiau jai už nugaros. Tada palengvėle ėmė keltis nuo savo ,,saulėgrąžų“ patiesalo. Nepaleidau jos papų ir besikeliančios. Kartu su ja stojausi ir aš. Kai ji kėlėsi, papai mano rankose dangiškai apsunko, pasiduodami svarinančiai žemės traukai, nes ji pasilenkė žemyn. Pasunkėjo lengvindami mano žemišką susirūpinimą, nuslopindami grėsmės pojūtį, kad savo elgesiu užsitrauksiu bausmę. Pasikeldama, atsirėmė rankomis į patiesalą – tuomet jos papai nusviro labiausiai, daug labiau negu buvo ramybės būsenoje, kai sėdėjo ant savo pariestų kojų, ir tik viena, tai kita, ranka ramstėsi į žemę. Pasiremdavo delnu, ištiesdama savo ilgus grakščius pirštus. Plaštakos gražusis akcentas buvo lakuoti nagai, kurių tik vienas buvo nenulakuotas. Matėsi visa jaunatviška graži jos ranka, o ties petimi – skiepijimo randas, primenantis, kad senovėje vergai, kurie šitokiai kaip ji tarnavo, buvo ženklinami karšta geležimi. Įdegusi visa, išskyrus krūtis, ir kas po kelnaitėmis. Gaila, kad tas jos patiesalas buvo ne kokiame nors pritemdytame buduare, o saulėtame pajūry, kur intymumas suvaržytas. O toks kaip šis, išvis neleidžiamas.
Jai pasikeliant, papai labai erotiškai pakeitė savo formą, labai papilnėjo, ir aš labai sotinančiai pajutau koks magiškas jų svarumas, kaip dieviška tokį kūrinį laikyti, sukelti ir jausti. Tai buvo tarsi įrodymas, kad vynuogės prisirpusios jau visiškai, ir yra pats tinkamiausias metas jas ragauti. Spėliojau, ką dabar ji darys, kai atsistojo. Bet nedarė ji nieko. Stovėjo, ir tiek. Ką pasakė, jau žinome. Tarytum tyčia laukė, kur ją nuves likimas arba policija.
Nevengiau su krūtimis, jas laikydamas, žaismingauti, šiek tiek jas maigiau. Subtiliau sakant, glamonėjau, nors ir santūriai, kaip santūri jos laikysena. Aistros stengiausi daug nerodyti. Nei judesiais, nei niekuo, ką kiti galėtų pamatyti. Stabiliai krūtų nelaikiau, nežymiai jas judinau, bet tik nežymiai. Būtų buvęs per didelis atsipalaidavimas, jei rankoms būčiau davęs visą valią, kokią jaučiau, kokios norėjau. Bandžiau išlaikyti tą statusą, kad tai yra pateisinamas jos krūtų pridengimas, o ne kūniška meilė viešumoje. Lengvai krūtis spaudinėjau ir viena, ir kita ranka, kad kuo pilniau jas jausčiau. Ir jutau. Jutau palaimingai. Kiekvienu nervų receptoriumi, esančiu pirštuose ir delnuose, visa plaštaka. Papai, tai yra krūtys, buvo vos beapimami – paties reikalingiausio didumo. Apimami pilnai, nors ne iki pat krūtinės. Niekuo nepaneigtum, niekaip nenuslėptum tokių. Jokia kramplenine, ar bet kokia gražia liemenėle, kurią ji buvo nusimetusi. Išliktų gražūs po visom suknelėm. Todėl, kad pakankamai dideli. Jei dideli, tai vien todėl argi gali būti negražūs? Negali toks nei klausimas kilti. Nepavargstu šitai kartojęs. Nuo jų pavidalo, ir ką jie davė man, nenutolstu nei mintimis. Nepakartojami.
Visa jų erotinė esmė į rankas tilpo. Papų krūtelius tyčia perimu tarp kitų pirštų, paskui vėl tarp kitų. Aš stoviu jai už nugaros, prie jos kūno per daug nesiglaudžiu, tik papus laikau apglėbęs ištiestom rankom. Vykdau savo, policininko, pareigą, vyresniojo paliepimą. Juk jis, viršila, vilties šaukdamasis, man liepė ją pridengti, tik nepasakė kaip. Pasimetęs juk kláusė manęs ,,Ar gali ką nors sugalvoti?“. Ir poilsiautojai prašė ją pridengti. Pridengiau nuostabiausiu būdu, kiek tai buvo įmanoma. Dar nuostabiau jos papais pasimėgauti galimybių nebuvo.
Jie buvo trupučiuką vėsoki, nors diena buvo smarkiai šilta. Štai net įvardžiu ,,jie“ papus vadinu, tartum gyvybę. Mat pūtė gaivus jūros vėjelis ir vėsino malonia vėsa tuos jos papus, gražiąsias kūno linijas, mergiškąsias puošmenas, kurios daugeliui taip rūpi. Apglėbti mano rankomis išnokę jos papai nė kiek nesuprakaitavo. Gal ir todėl, kad smarkiai suspaudęs nelaikiau, vis atpalaiduodavau, kad jie nusvirtų iki natūralios savo padėties, o aš tik vos vos, be jokios fizinės prievartos, juos jausčiau, prilaikydamas labiau iš apačios. O jinai kantriai, bet nekentėdama, stovėjo per kelį atpalaiduodama tai vieną koją, tai kitą. Patruliavimo kolega Valius jau nieko nei nekalbėjo, tik tebestovėjo toje pačioje vietoje kaip atėjęs, ir žiūrėjo daugiausia į merginos dėžutę ,,Paaukokite man“, tarsi laukdamas kada ji pagaliau prisipildys.
Užsinorėjau pažaisti ir žodžiais, sakau jai: „Tavo papai kaip šilauogės, už vynuoges kurios skanesnės, kaip bijūnai, nusipirkčiau juos visai nakčiai“. „Nelabai aš žinau, kas tos šilauogės“ – atsakė neįsižeidusi nei sutrikusi, atsakė rimtai, rodos tik mudviem tegirdint, ir svarbiausia... patyliukais, kaip suokalbininkė. „Žinai, žinai!“, – pasakiau jai, ir labiau spustelėjau papus, negalinčius atsibosti. Ir pakartojau: „Nusipirkčiau juos visai nakčiai“. Ji atsigręžė ir sušnibždėjo: „Pažiūrėsim, gal nereikės nei pirkti“. Atsakė nekonkrečiai, bet man labai suprantamai. Pajutau širdyje didžiulį galimos laimės artėjimą.
Tuokart priėjo tūlas kurortininkas ir skambtelėjo dėželėn sunkią monetą, lyg už mane sumokėdamas. ,,Ačiū!“, – pasakiau jam, nors padėkonės tikėjosi iš merginos. Šalin jis nuėjo į merginą atgręžtu veidu. Tai matydama, ir ji jam padėkojo – žodžiu ,,Dėkui!“. Pagalvojau, kad dėkojimo žodžius turime du: ,,Ačiū“ ir ,,Dėkui“. Kaip du pavadinimus ,,papai“ ir ,,krūtys“. Kai ji atsigręžė, pirmąkart pastebėjau, kad yra šiek tiek strazdanota. Daug geriau negu stazdenas, pamačiau kokie konkrečiai jos auskariukai. Jie buvo auksiniai, bet labai paprasti, nors stilizuoti: penkialapio dobilėlio žiedas. Labiau intriguoja, kai merginų auskarai būna kabantys, siūbuojantys, bet šiai tiko viskas ir bet kas. Ir strazdenos nekliudė jos veidelio gražumui. Žinau, kad starzdenotos merginos savo strazdenų nepageidauja. Bet jos nežino, kad strazdenos jas tik puošia. Kažkodėl man atrodo, kad jei mergaitė strazdanota, tai būtinai ir išdykusi, drąsesnė už nekaltai išblyškusias ir už blondines. Dar girdėjau, kad šviesių linaplaukių merginų gimsta vis mažiau ir mažiau. Kai tamsius plaukus nusidažo į šviesiaplaukius, tai vis tiek nepasiekia tokios vertės kaip natūraliai šviesios. O šios ,,nusidėjėlės“ plaukai kokie buvo, nebūtinai turiu pasakyti. KGB gaujelė mano mintis seka, todėl nuo daug ko tenka susilaikyti. Nors gal ir be reikalo save varžau, vis tiek kankina kankinančiomis būsenomis – drausminu save, ar nedrausminu. Net ir naktimis kankinimą įjunginėja.
 
Vėl praeityje. Už jos stovėdamas jos veido nematau ir nesuprantu, kaip ji mano rankas jaučia, nors aišku, kad toleruoja. Bestovėdamas taip arti išdrįsau, ir prisiliečiau savo papilve prie jos pūpsinčio užpakaliuko. Ji iškart sureagavo, tikrai kaip išdykėlė. Ji stumtelėjo savo užpakaliuką į mane artyn, į dar netarpiškesnį prigludimą. Šiaip jau davatkėlė būtų jį atitraukusi tolyn nuo manęs, o ji – atvirkščiai. Alpinančiai pajutau kokios stiprios, kaitrios jos erogeninės zonos – nepaprastai jaudina prisilietimas visur. Toks gražiaformis, minkštas merginos užpakaliukas, savaime aišku, negali nesujaudinti prisiliečiant. Kaip ir akimis žvelgiant. Ne veltui pasaulio menas visais laikais nuogus jų ir užpakaliukus rodo. Tad sunku būtų paneigti, kad taip nėra iš tikrųjų.
Kas gi dar dėjosi visu to laiku, kol vyko šis teisingumo aktas – nuogalės papų dengimas nuo pašalinių akių? Pinigų jai įmesdavo ir uždengtiems papams esant. Poilsiautojai, matydami tokį net filmuose nerodomą reginį, iš korektiškumo vis dėlto stengėsi atvirai į mus nespoksoti, o aš bandžiau išvis jų nematyti – aš užsimerkiau, tebelaikydamas ir švelniai glamžydamas jos papus. Užsimerkusį mane aplinkiniai mažiau trikdė. Visi, kurie buvo aplinkui, buvo man labiausiai nepageidaujama, labiausiai trukdanti aplinkuma. Tokia nepageidaujama, kokia manęs dar niekad nebuvo apsupusi. Išvengti šios bendruomenės kažkiek tegalėjau tik užsimerkdamas. Viešpatie, kokia palaima ta jos krūtinė!
Mėgavausi jos krūtine žinodamas, kad didesnėms viltims – nei viltingo šiaudo nėra, bet ir tuo ką turiu, tenkinausi sklidinas laimės. Mano rankose buvo atsidavę jauni, meilės pilni gražios merginos papai. Krūtys, kitaip sakant. O kokia sėkmė būtų, jeigu jokių žmonių čia nebūtų, tik ji su manim, ir kur nors ne viešumoje! Argi kam nors nesimatė, nebuvo aišku, kad tai nėra joks papų dengimas, bet jų glamonėjimas – nesutvardomas, akiplėšiškas, ir nežinau kam gėdingas, kam pavyzdingas, ir ne man nepriimtinas. Tačiau smurtaujančio pavyduolio prieš mane neatsirado.
Bet staiga išgirstu ilgai tylėjusio savo viršininkėlio Valiaus balsą:
– Žinai ką!, jau baik tu šituos fokusus!
Aš pramerkiau akis, rankų, žinoma, nenuleidau nuo jos krūtinės, ir matau: Valius paėmė jos liemenėlę, duoda ją man, ir įsako:
– Greičiau užsek jai.
O netoliese stovys linksmai besišypsantis vyras paantrino: ,,Sudėk jos papus į tą liemenėlę. Ne tau, Martynai, mėlynas dangus!“. Mat papai dideli, tai ir pasakė ,,sudėk“. Pamaniau, kad nesiskaito įžūlus paršas, jog aš policininkas. Jei ji savo papus patiki mano rankoms, tai štai jie man ir priklauso. Šią valandėlę – tikrai ir akivaizdžiai. Man tik jie dabar svarbiausi. Papai, kuriuos, tokius nuostabius, netikėtai gavau, man svarbu, o ne kažkokie prašalaičiai, pašiepiantys mane. Papai iš tikrųjų tokie, kad yra ką sudėti, bet tebūnie mano rankose, o ne kažkokiame ,,papinyke“. Kiek rankose telpa, tiek užtenka – jiems apsaugos, ir man palaimos. Jie pridengti nuo pašalinių akių, ir tvarkos pažeidimas neegzistuoja, – nusprendžiau, ir neimu liemenėlės. Valiui sakau:
– Aš nemokėsiu liemenėlės užsegti.
– Mokėėėsi, – sako jis neabejojančiai, nenusileidžiančiu balsu, netgi ironiškai. Matau, kad jis daugiau nejuokaus.
Bet aš likau prie savo. Juk tai įvykis nepamirštamas, galvoju, ir toliau laikydamas tai, ką daug sykių sakiau: krūtis, svaiginančias tarytum vynas. Kas galėjo pagalvoti, kad manajame darbe šitoks kūniškas džiaugsmas pasitaikys, kai nei intymiame gyvenime nebepasitaiko. Tokią brandžiai jauną, tokią gražią merginą apkabinti, turėti jos išsirpusias krūtis savo rankose – pilnai, visu apėmimu – tai laimė! Niekas negali apibrėžti, kas yra laimė. Tai štai: krūtys mano dispozicijoje – man laimė. Laimė pajaučiama ir lietimu. Kaip yra dabar man. Beveik didžiausia tai ir vertybė, viršijanti materialinį turtą. Kas begalėtų būti maloniau ir smagiau! Papai pilnutėliai, jaučiami visu savo išaugimu meilei, kurios man tenka. Jie pilni kaip smaližiui avietė, kiek toji begali užaugti vasarvidyje, ir būti skaniausia. O kažkokie pavyduoliai, nelaisvi savo sąmone žmonės, reikalauja jai apsirengti. Naujosios, pažangiausios demokratijos nepažįstantieji! Emancipacijos nepripažįsta, ją varžo. Nepriklausomumo, tolerancijos laikais, kai jau archajiškosios Londono sufražistės laisvai naudojosi savo moteriškumu!
Be abejo, tik mintyse tokius nesuprantančiuosius smerkiau ir kvailiais vadinau. Garsiai nepavadinčiau ir todėl, kad yra visuomenės normos, ir jų reikia laikytis. Va šitaip pamąstęs aš ir paklausiau Valiaus, kuris, jau buvo aišku, vis tiek man neatleis:
– Kiek pareigybinė instrukcija leidžia šitaip drausmės pažeidėją dengti? Ji pati tai man leidžia kiek noriu.
Jis neatsakė, tik nervingai patrynė kumščiu sau nosį. Kietai, stipriai sugniaužtu kumščiu. Paskui dviem pirštais šnerves sau spaudė, bet aš nelabai galėjau suprasti šiuos ženklus. (Kai KGB man įjungia dirbtinį slogavimą, tai lygiai šitaip aš sau nosį dviem pirštais trinu, šnerves maigau, bet ar galėjo čia būti kas nors su tuo bendra jau tada.). Žinojau, kad kumščių į darbą jis nepaleis, nebijojau – ne toks jis kvailas, ne nesivaldantis. Bijojau atleidimo iš darbo, o ne paties Valiaus. Kad nubaus mane, jau neišvengiama, tik dar nežinia kaip. Tačiau meilė nugali viską.
Nugalėjo štai ir mane – jos krūtys, man už įstatymus galingesnės. Krūtys pergalėjo visuotines normas – aš likau nuogalės pusėje šį incidentą sprendžiant. Kiekvienas doras žmogus turi būti silpnesniojo pusėje – vadovaujuosi, nuo senumės, šiuo principu. Jos pusėje atsidūriau jau tada, kai išgirdau apie šį ,,incidentą“ mums pranešant radijo siųstuvu. Dabar ne tik širdimi, bet ir rankomis esu teisingumo tarnas. Kokie svarūs ir gražūs papai!, kaip malonu juos laikyti ir jausti kad laikai! (Tai ne angliški svarai šitaip sveria, jei leidžiate taip pasakyti.). ,,Neleisk, Viešpatie, jai apsirengti, jei ji nenori, – sakyte sakė mano nejudantis liežuvis. – Jeigu demokratija jau yra, tai priklauso ir šiai merginai. Negi ji ne pilietė, kūno tobulumu pranokstanti visas apsirengusias. Stipri nepaisymu. Žemažiūrių nepasitenkinimai jai nė motais. Ji dangaus karalaitė. Jeigu tokia nesijaučia, tai galėtų jaustis, nes tikrai verta karūnos su smaragdiniais brangakmeniais. Ir neketina tokios karūnos sau užsidėti, kuri jai tikrai pasiekiama! Man labiausiai nepakartojamos jos krūtys, o kitka – nepasiekiama. Norėti, žinoma, nedraudžiama, ir tik ji tokio draudimo šeimininkė. Kadangi galvoju daugiausiai apie ją, o ne apie save, tai būtinai pasiūlysiu jai lipti ant gražuolių konkurso scenos, nes dar metai kiti, ir gali būti per vėlu.
Į mano klausimą, kurį gal jau ir pamiršote, Valius vis dėlto atsakė. Nekolegiškai:
– Matau, kad tau protelis pasimaišė. Paleisk ją, nes važiuosi į areštinę kartu su ja, ir būsi nuginkluotas ir greitajai pagalbai atiduotas!
O ją, atrodo, būtinai aprengs, kaip jam iš viršaus įsakyta. Liemenėlę jis tebelaikė rankoje (beje, pagarbiai – suėmęs už raištelių). Sako merginai, ko nesitikėjau:
– Ir aš tau aukoju dvidešimt litų. Apsirenk, ir išsiskirsime.
Po šių žodžių mergina, lyg išsigandusi, sureagavo labai pastebimai. Pirmą kartą labai ,,paklusniai“. Rankas, kurias laikė ant idealiai gražių, ant pačių patraukliausių savo klubų, ji... iškėlė aukštai į viršų, ir sako:
– Pasiduodu!
Valius, taip pat labai pastebimai, nuolankiai, persimainė, suminkštėjo, apsiraminęs sako:
– Kaip tu pasiduodi, jei apsirengti nebandai. Negalima nuogai tarp žmonių būti, argi gali būti neaišku. Ir kad policijai paklusti reikia, aišku. Nebent tik tokiam pamišėliui kaip jis, neaišku, – pasakė apie mane.
– Kiek čia tų ,,aišku“, – sako jinai.
Taigi ,,begėdė“ jau ir šaiposi. Ir laiko iškeltas rankas ir toliau, kaip didingas pranašas mūšio lauke. Ir, atrodo, laikys, kol vyks mūšis. Bet ilgai laikyti iškeltas rankas neatlaikoma fiziškai. Gal laiko tolei, kol jos pasidavimas bus priimtas. Nesulaukdama reakcijos, pakartojo – tęstiniu tonu kaip apykurčiam, kuris neišgirdo, kas buvo sakyta:
– Pa–si–duo–du!
Dabar Valiaus tikrai išgirdo; tapo aišku, kas savaime aišku – kad toks pasidavimas jam netinka. Minutėlę palaukęs, sako:
– Nuleiskite rankas, ir einam su manimi! Kitaip nebus, negu viešoji tvarka reikalauja, – kategoriškai tarė gramatine daugiskaitos forma, lyg tai buvo įsakymas ne vien jai, bet ir man nuleisti rankas.
Ji vis tiek laikė rankas iškėlusi. Ir eiti niekur nei neketino. Nelabai nustebau, kad jis rūpinasi jau iškeltomis jos rankomis, o ne nuogumu. Nes rankų iškėlimas buvo tik didesnis jos ,,nusikaltimo“ demonstravimas, o ne paklusimas. Tai stropus pareigūnas!, žūtbūt pasiryžęs kaip pionierius nuo jos neatstoti, kol neaprengs, įsakymo neįvykdys – matosi iš visko. (Dorai samprotaujant, policininkai kaip tik tokie ir turėtų būti. Kur išsikerojęs netikrumas, nežinau. Aš iš policininkų skriaudos nepatyriau jokios. Nebent tik tą, kad KGB gaujelės neareštuoja, kuri kankina mane nuotoliniu būdu, ir seka mano mintis.).
 
Tas jos rankų pakėlimas į dangų svarbiausias kitkuo – atvėrė galutinę jos papų nuogąją tikrovę, kurią apėmęs esu, ir nežinau puikesnio savo rankoms malonumo, kaip šis. Apėmiau materialiai, o kartu ir nematomu jutimu, kuris mane net svaigino. Jaučiau visais savo nervais, kurių niekas taip nesujaudina kaip merginos lietimas, jos glamonėjimas, jos kūniškasis turėjimas jai to norint. Dabar, kai rankos iškeltos, papai pasidarė prieinami labiausiai, ir juntami absoliučiu, bei pačiu natūraliausiu pilnumu, visa meilės galybe, kuri juose slypi, visa prieinamąja laisve! Pilnumu meilės kūniškosios, kuri net liejasi per kraštus, kuri stipri ir stipresnė už platoniškąją. Kai rankas ji iškėlė, papai, visame anfas ir profiliu, tapo dominuojantys jos kūne, man vieninteliai. Jie susikėlė, pasidarė iškilūs kiek gali, papilnėjo atviriausiai, ir buvo visiškai atsidavę. Niekas jų nebevaržė – tik gaivus vasaros oras, saulė, bei mano rankos, metaforiškai pasakius. Nes realistiškai, tai ir mano rankos jos krūtų nevaržė kiek ji nenorėjo. Tik tiek, kiek norėjo. Nei joks drabužis jos nevaržė, galėjau nuleisti rankas jos liemeniu iki klubų, iki kelnaičių. ,,Papinykas“, kurį liepė jai užsisegti, jai buvo nereikalingas kaip deivei, kurios mene vaizduojamos nuogos, ir jeigu būtų liemenuotos, būtų komiškos ir dirbtinės.
– O kurgi jos suknelė? – pasigirdo tuo metu, kai apie tai pagalvojau. Tuo metu buvau užsimerkęs, nes atviromis akimis neužteko drąsos šitaip elgtis su mergina kitiems matant. Atsimerkęs pamačiau, kad klausia ne manęs, bet atsakiau aš:
– Ji dar nepasisiuvo. Įdėkite pinigų suknelei. Ir vėl užsimerkiau, paskęsdamas mintyse.
 
Keistoka. Ir netgi keista: ji ne tik nė kiek nepasipriešino mano delnų invazijai, bet dargi ir rankas iškėlė į dangų, kas atvėrė visišką atsidavimą tiems nepelnytiems mano delnams. Tokios laimės dar išvis nebuvo pasitaikę: man nevertėliui šitokia dieviška mergina atsiduoda savo krūtimis! Nepaprasto išnokimo ir nepaprasto elastingumo krūtimis, mergina, graži kaip stebuklas, neištekėjusi. Ji čia kurorte verčiasi prostitucija, bet kaipgi ji nesupranta, kad galėtų būti grožio konkurso favoritė visai salei ir televizijai, nepatirdama jokios gėdos, nusižeminimo nei saviprievartos!? Neradau atsakymo kodėl ji nesinaudoja savo grožiu racionaliau, o, deja, šitaip peiktinai: pusnuogė laukia uždarbio. Pasirengusi, rodos, likti ne pusnuogė, o visiškai nuoga. Daug kas už tai ją smerkia, kad nusirengusi išmaldauja, laukia prieinančio užmokėtojo ir nakvynei, visiškam savęs pardavimui. Juk prisipažino šią nuodėmę, kuri, mano akimis, nėra nuodėmė, o savęs prievartavimas. Ši profesija pati seniausia pasaulyje ir vis dar nelegalizuota. Ai, ką aš žinau, kas kitur darosi! Žinau, kad Prancūzijoje yra įstatymas, baudžiantis už negelbėjimą. Nors vadovaujuosi Lietuvos įstatymais, bet ją gelbėsiu ir be įstatymo.
Gal tai būdo savybė: ji nenori keisti savo gyvenimo stiliaus, sunkesnio gyvenimo – į lengvesnį. Antai, mums policininkams ir bomžų tenka nemažai pažinti, kurie galėtų ir darbą gauti, ir pastogę, bet vis tiek valkatauja, nes tai jų stichija, kūnui nors ir nepatogi, bet kažkuo patraukli dvasiai, prigimtiniam charakteriui, kurį pakeisti sugeba tik tie, kurių tas charakteris stipresnis. Ši mergiotė viskuo inteligentiška, tik nepakankamai praktiška.
__________________________________________________________________
 
,,Ar gražus žodis mergiotė?“, – staiga ką tik paklausė manęs kažkoks velnias tarsi iš debesų. Bet ne iš debesų, o iš KGB buveinės, kurios adreso niekaip negaunu. Paklausė tas pats šėtonvelnis (pažinau iš balso), kuris jau kalbėjo šiuo nusikalstamu būdu – eteriniu belaidžiu kalbėjimu, atsklindančiu nežinia iš kur, ir pasiekiančiu mane visur. Tiek težinau, kad atsklinda iš nusikaltėlių buveinės, kuri turi būti ištuštinta ir užplombuota.
Šįkart, mažiau išsigąsdamas, neatsakiau nieko. Bet mintyse vis tiek nevalingai nuskambėjo nuomonė, girdima man pačiam, ir tiems srutoms, kurie mano galvos funkcionavimą seka, ir kankina mane įvairiais kankinimais. Net ir tokiais neįtikėtinais: pavyzdžiui, kojų skausmu. Bet, deja, vis tiek, pati savaime, blykstelėjo mintis apie tai ko paklausė, ir netgi ne viena: ,,Mergina“ man gražesnis. Nes žymi ją suaugesnę. ,,Debesys“ – kažkada šitaip vadinau savo kūrybą.“ Debesims šitokie ir visi, ir bet kokie likusieji, jų klausimai.
Metu į šalį, kas ne novelei.
__________________________________________________________________
 
Vėl prisiminsiu, kas nuostabiausia ir papildysiu šią laf story. Lietuvių kalba, nes anglų kalbos temoku lyg ir nė kiek.
Dar ir dvasinis pasitenkinimo pliūpsnis papildė mane, kai suėmiau jos papus, o ji ne tik nepasipriešino, bet pasakė man už tai dar ir ,,Ačiū!“. Sausas prakaitas išpylė nuo laimės. Pasakė atsigręždama į mane. Pamačiau, koks gražus jos veidelis iš profilio. Taisyklingas, įdegęs, klasikinis, gražesnis, negu reklaminis, kuriais visi grožisi. Nei nosytė nepermaža, o taisyklingai, marmuriškai graži, lūpos galutinai prisirpusiai vyšninės, labai pastebimos, geidulingos kaip jos ir krūtys.
Nepamirštu. Kai ji iškėlė rankas, papai taip papilnėjo ir išsilaisvino, kad patogiau juos apimti būtų jau neįmanoma. Nebent pasilenktų. Jie iškilo dar labiau, nors ir taip, ir bet kaip kitaip, bet kokioje pozicijoje, jais buvo galima sotintis iki beprotiškumo. Buvo nepakartojami bet kaip juos paėmus, buvo dideli ir labai gražūs. Ji neprilygstama savo grožiu, nėra su kuo sulyginti. Dargi ir užpakaliukas gražesnis negu Veneros. Žymiai gražesnis. Ypač pasimatė, kai sėdėjusi atsistojo. Nors ir su kelnaitėm, bet gundančios formos nepaslėpsi. Nei žieminiu paltu. Tik jį, nematytai gražų pamatęs kelnaitėm apmautą, nepamaniau, nei susapnuoti negalėjau, kad pamatysiu ir nuogą.
O buvo taip. Labai paprastai, ir be apmąstymų iškart pasakysiu.
Aš, dogmoms nepasiduodantis, paleidau jos, stovinčios, papus, ir brūkšt!,... numoviau jai kelnaites! Iki pat žemės!
 
Aš nežinau kodėl šitaip pasielgiau, apnuogindamas ją visai. Dar bandysiu patikslinti. Pasielgiau, be abejo, neprotingai. Kiek anksčiau iki šio eksceso, viena moterėlė žiūrėjo žiūrėjo į mano pusnuogę ,,Magdaleną“, ir pasakė: ,,Sumišusi, bet nepamišusi“. Dabar pamąsčiau ar ne man labiau tiktų šie žodžiai. Numovęs kelnaites akimirką susimąsčiau ar nesutriko man nuovoka, bet atlikęs mintyse savikontrolę įsitikinau, kad protas tebėra normalus ir blaivus, beprotiški tik veiksmai – labiausiai tas, kad nutraukiau kelnaites. Žaibišku judesiu. Ji tespėjo tik aiktelėti, o sugriebti kelnaičių, jų sulaikyti, nespėjo. Jos atsidūrė ant žemės, kaip visiškai nereikalingos tokioms gražioms kojoms. Ne euforija, o netgi ekstazė mane suvaldė, konkrečiai sakant, nesusivaldymas, atsiradęs dėl nestabilaus mano charakterio, ir dėl dvasią užkrečiančio šios dievybės įspūdžio, kuris mane pavergė nuo pirmojo pažvelgimo į ją. Atsirado ši mano ,,vergovė“ jos kūnui nuo subrendusių nuogų jos papų, kurie gražūs kaip bevadintum – papais ar krūtimis. Visą šį nervinį mano priepuolį, dėl kurio numoviau jai kelnaites, sukūrė dar ir tai, kad ji dėl nieko nesipriešino. Ir dar dėl vienos, pačios svarbiausios, priežasties – troškimo gauti ją visą. Bet dar visiškai negalėjau suprasti, patinka jai, kad be kelnaičių stovi, kurias jai numoviau, ar nepatinka. Ir kad vėl jos papus palaimingai laikau. Kaip tik to, kuždesiu, jos ir paklausiau: ,,Ar tau patinka?“.
Koks buvo jos atsakymas, kam gi neįdomu būtų sužinoti. Ji, vos išgirdusi, labai staigiai, man netikėtai, atsigręžė, ir... pabučiavo mane į skruostą! Štai kas nulėmė kraštutinišką mano pašėlimą. Papus laikiau kiek noriu, juos, dovanokit, glamžiau, o ji už tai buvo gatava mane pabučiuoti – toksai buvo jos prielankumas man. Ir negi nepabučiavo! Štai pabučiavo!
Visų smulkmenų ir judesių, nuo kurių krypčioja papai, žvilgsnį glostantys, neišpasakosiu. Bet pabučiavimo jokiu būdu nutylėti negalima, svarbu tai nepaprastai. Šitai atsitiko, kai jos paklausiau ar jai patinka, ką aš darau ir padariau. Gražaus savo veido atsiręžimu ir lūpomis pabučiavo, kurios taip sunkiai prieinamos ir išsvajotos. Putliomis, net drėgnomis lūpomis. Ir ne formaliai. Pabučiavo meiliai, aistringai. Glaudžiu, prisispaudžiančiu bučiniu, trukusiu ne sekundę, o ilgiau. Lūpas net praverdama, pajutau jų alsavimą ir atsivėrimą.
 
Kai iš šio susitikimo su ja beliko tik prisiminimas, parašiau tam jos atsigręžimui eilėraštį ,,Man patinka“, nes tai buvo neužmirštamas emocijų pliūpsnis, meilės proveržis, kuria tada buvau apdovanotas ne vien tik bučiniu. Parašiau eilėraštį jai, ir tam neprilygstamam jausmui – kai netikėtai atsigręžia geidžiama mergina.
 
Man patinka šiuolaikinis grožis,
Marškinėliai, vėjo plakami.
Man patinka nekaltybės rožė,
Jos žiedai, į plaukus segami.
 
Man patinka amžinas troškimas
Atpažinti vynuogių kekes
Ir pajusti koks svaigus jų vynas,
Kai jų svoris manyje nuskęs.
 
Man patinka rausvas lūpų skonis,
Kai dangus nupuola taip žemai,
Man patinka vasaros kelionės,
Ir svetingi užeigos namai.
 
Man patinka rausvas lūpų grožis,
Marškinėliai, vėjo plakami,
Man patinka nekaltybės rožė,
Jos žiedai, į plaukus segami.
 
Man patinka tas tylus beldimas
Į bežades ir tylias duris,
Ir tas amžinas kankinantis laukimas,
Kas šiltai duris atidarys.
 
Man patinka nekaltybės šukės,
Džiaugsmo ašara, sudužusi staiga,
Tavo veidas, netikėtai atsisukęs,
Netikėta ilgo karo pabaiga.
 
Man patinka krištolinės šukės,
Džiaugsmo ašara, sudužusi staiga,
Tavo veidas, netikėtai atsisukęs,
Netikėta ilgo karo pabaiga.
 
 
Grįžtu, kur esu šiame nutikime ir pasakojime.
Va tada, mane pabučiavusi, iškeltas rankas ji ir nuleido žemyn. Pasirėmė jas ant klubų. Lyg rodydama, kas gražu. Pati nuleido, prašyti nebereikėjo. Bet ne tai įvykis. Įvykis tas, kad jai numoviau kelnaites. Pasielgiau neapgalvotai, nes buvau transe. O gal tai buvo jau ir ekstazė. Bet čia ne teismas, tad tokių kvalifikacijų svarstyti nei tikslinti neapsimoka. Paleidęs svoringus papus, su kuriais, rodos, niekad neatsisveikinčiau, nykščiais užkabinau jos kelnaites, ir truktelėjau žemyn, kaip trukdantį, netgi kenksmingą daiktą. Nutraukiau žemyn iki pat pėdų. Ir kaip malonu tokią beprotybę daryti! Aš tai žinau. Iš nuostabos ji aiktelėjo, kojas suglaudė, bet buvo jau per vėlu. Tebeskamba atmintyje jos žavingo, mergiško balso aiktelėjimas, kuris nebuvo niekuo, jokiu atspalviu, skausmingas ar piktas. Visi šio aiktelėjimo niuansai buvo tik žavingumo didinimas, kuriuo ji, ,,begėdė“, šitaip beatodairiškai negailestingai pasižymėjo ir išsiskyrė visų merginų pasaulyje. Dabar jinai tikrai tapo Venera. Tapo nuoga. Mergina, kokias sukuria Mykolas Angelas iš amžinojo miesto. Nors niekad ir nebuvęs Lietuvos Palangoje, bet jo kūrinys štai prieš akis. Ji kaip deivė, kuri gimė jūros putose, didelėje jūros kriauklėje, šiltoje jūros pakrantėje bangoms skalaujant.
 
Bet kaip aš apstulbau šį bei tą pamatęs! Žinau, kad sakyti negalima, bet ir susilaikyti negaliu: kai kelnaites numoviau, gražusis užpakaliukas, kuris gražus buvo ir su kelnaitėm, nebuvo ištisai baltas, kaip natūraliai būna baltas tarsi pyragas. Buvo,... – o lelija skaisčiausioji!, kitiems, neskaisčiausioji, – buvo... ištaituruotas! Dviem rėksmingais ženklais. Vienas užpakaliuko pūpsiukas buvo ,,išpuoštas“ svastika, o kitas – penkiakampe žvaigžde. Net išsigandau tai pamatęs, ne tik apstulbau. Kai tas nereikalingas kelnaites nutraukiau, delnais grįžau vėl prie jos nuostabiųjų papų, juos rankomis švelniu paspaudimu apėmiau, tada paleidau, ir delnais nuslydau jos liemeniu iki klubų. Tada vedžiau rankas ir klubais, ir va tada tuos baisius ženklus, akim netikėdamas, pamačiau. Nepastebimai krūptelėjau, nes tai buvo jau politika, kurios aš visuomet šalinuosi. Dar labiau persigandau pastebėjęs, kad žvaigždė yra ant kairės užpakaliuko pusės, o svastika – ant dešinės. Opi politika. Kaip dabar galvoju, man, kaip KGB sekamam, labai ir pavojinga. Jei KGB gaujelė nuotoliniu būdu mane kankina už menkniekius, ir netgi be priežasties, tai už tokių simbolių nederamą ,,demonstravimą“ gali ir užmušti (antra vertus, jei kankina ir už menkniekius, ir už nieką, ir beveik ištisai, tai išvis neverta savo gyvenimo, dėl tų nuotolinių kankinimų, varžyti).
Bet negi aš kuo nors čia kaltas: ženklų ant jos žavingojo užpakaliuko aš neišpaišiau, o kai kelnaites moviau, tai negalėjau žinoti kad apnuoginsiu ne vien tik tą jos baltą pyragą!, vaizdžiai pasakant. Tokioje vietoje, kurios niekas nesitaituruoja, aš jokiu būdu negalėjau įtarti esančių jos išdaigų, nežinia kokiam reikalui sumanytų. Todėl man turi galioti nekaltumo prezumpcija dėl šio atvejo.
 
Iš esmės ši pūpsinti nuogybė – pyragas, kaip pavadinau, buvo baltas kaip sniegas, saulėje neįdegintas (matyt, nesikaitina moterų pliaže). Todėl tie ženklai nenustelbė esmingo, švytinčio baltumo, nors ir labai disonavo ,,sniego“ fone; sodriai mėlyna tatuiruotė labai įžūliai kontrastavo baltame, ir, sakyčiau, nekaltame užpakaliuko bolavime ir baltume. Tie ženklai buvo labai ryškūs, matomi ir iš toli, nes buvo nemažo formato ir išpiešti storų linijų potėpiu. Netikėdamas tuo, ką matau, pamaniau, kad tie ženklai yra laikini, lengvai nuplaunami panorėjus. Bet dingtelėjo įtarimas: ,,Ženklai parengti būtent šiam atsitikimui? Ar tai nėra man parengta provokacija?“. Tačiau persigalvojau. Pagaliau, man ne tai dabar dėmesio vèrta. Kas reikalingiausia, tuo abejoti netenka. Juk ši visa erotinė scena man ne kenkimas, o dovana, todėl nėra ko įtarinėti jokio piktavališkumo, o pačios merginos – jokiu nenatūralumu. Bet staiga sako ji man, nuoga stovėdama, numatom kelnaitėm, tik Ievos kostiumėliu:
– Na kaip jums?
– Kas kaip? – tariau bijodamas, kad į tokį jos klausimą nereikėtų daug atsakinėti. Ir pažvelgiau į kolegą Valių, kad jis atsakinėtų į klausimus, bet to nevertėjo tikėtis, jis buvo rūstus.
– Tas, ką pamatėte, – sako mergina.
– O ką aš pamačiau? – vėl kvailai klausiu, kvailumą tik simuliuodamas.
– Ženklus! – netekusi kantrybės rėksmingai sukonkretino ji.
– Ženklai kaip ženklai, – jau šypsodamasis atsakiau. – Yra kaip yra, matau, ką matau, ir viskas, – pridūriau. – Maniau, kad apie savo kūną klausiate, žinodama, ką atsakysiu.
Valius, net išbalęs, stovėjo šiai keistuolei merginai iš priekio ir nežinojo ko stvertis. Nors dar nežinojo kas yra iš kitos pusės. Giliai alsavo, kaip į aukštą kalną užkopęs.
– Ateik pažiūrėk, – sakau jam, (tuo pačiu kartu truputį prisiliesdamas atbulais pirštais prie jos užpakaliuko).
– O ko ten žiūrėti, – prislopintu balsu sako jis.
– Pažiūrėsi kas išpaišyta.
– Pasakyk kas, – sako jis. Ir neina pasižiūrėti, nesijudina iš vietos. Rodos, jis savo kūnu kaip dzotą norėjo uždengti jos nuogumą, kad nesimatytų kokia ji nuoga iš priekio. Bet vis dėlto jis pasikreipė savo ilgu ūgiu į šoną ir pasižiūrėjo kas yra ant jos užpakaliuko (kuriam pavadinti reikėtų rasti, sukurti estetiškesnį, gražiai skambantį, patrauklų sinonimą, nes ,,užpakaliukas“ medijoje kai kam skamba nepernelyg priimtinai, ir netgi odioziškai. Asmeniškai aš jau nepaprastai seniai vadinu žodžiu ,,grožis“, bet reikia išradingesnio, ne abstraktaus pavadinimo).
 
Pasižiūrėjo ir pamatė. Ir net pažemėjo pamatęs ištaituruotus tuos gąsdinančius ženklus. O jinai, kai Valius pasižiūrėjo, sako man atsigręžusi:
– Pridenkite mane, jeigu man pavojinga. Nuo tų, kuriems nepatinka.
Nieko nesakydamas įvykdžiau jos prašymą. Atsistojęs jai iš šono dešine ranka pridengiau jos krūtis, o kaire ranka uždengiau visą užpakaliuką, kiek tai buvo įmanoma uždengti ranka ir visu delnu. Pajutau, koks jis nepakartojamai pasakiškas, minkštas kaip zefyro vėjelis, tobulos formos, jaudinančiai jautrus mano pirštams, delnui, visai rankai. Uniformos marškiniai buvo trumparankoviai, tad liečiausi grynu prisilietimu visa ranka. O jos, nuogosios, nė vienas raumuo netimptelėjo. Nepajutau jokiausio įsitempimo, jokio sustangrėjimo, kuris merginoms savaime atsiranda nuo išgąsčio, nuo netikėto ir nepageidaujamo prisilietimo. Antai buvo ir mintis, kad jei jos užpakaliukas nebūtų su tais ženklais, o būtų steriliai kūniškai baltas, tai dar didesnė erogenine jėga spinduliuotų jo pavidalas ir minkštumas. Tik tai mano galvoje ir tebuvo drausminant šią ,,nusidėjėlę“ – jos strateginės vietos, kurių slapčiausioji šiuo metu nebuvo man matoma. Kitą ranką uždėjau jai ant krūtų. Tebealpino mane, jų tas lengviausias svarumas – jos krūtys, kurias dengiau jos pačios prašymu. Ypač ta, kuri saujoje, buvo juntama visu savo adrenalinu, nepakartojamai maloniu jausmu. Jos krūtys, kitaip papai, man jau patirti ir pažįstami, nes ilgai ,,dengiau“ juos prieš tai, iki kelnaičių numovimo, tačiau nežinau kada tai galėtų būti man gana. Kiek akys norės, tiek niekas neturės, pasakytum. O ji turėjo, ir man negailėjo.
Tai tokia krūtų energija, kuri srovena visą laiką jas liečiant. Ji juntama į krūtis ir žvelgiant, krūtis netgi vien įsivaizduojant, arba prisimenant.
Vyresniajam patruliui Valiui šitokio mano, ir tos panelės, elgesio buvo jau per daug. Pamačiau prieš pat save pykčiu žaižaruojantį jo veidą. Jis man, prikišdamas savo nosį prie manosios, net švogždamas sako pro sukąstus dantis:
– Kodėl numovei jai kelnes, beproti! Jis šiais žodžiais ne paklausė, bet rėkimu grasino. Tūžmingai, kaip karvedys priešo puolime, kai to puolimo jo kariai nebevykdo.
– Galiu vėl apmauti, – sakau ramiai, nors ir nusigandęs.
– Nereikia! – staiga kaip kirviu nukirto nuogalė. – Tegul jis apmauna, – pasakė man, ir jam.
Bet suprask ją: tai tariusi, savo kelnaites... ji pamynė po kojom. Tai kaip jas būtų galima paimti ir užmauti? Bet ne mano tai buvo problema, ji liepė Valiui. Vis dėlto jai pasakiau:
– Bijausi jo neklausyti, sakė, kad apmaučiau aš.
– Na, tai apsispręskite tarpusavyje, – pasakė ji.
Atvirai sakant, bijojausi netgi jo antausio, nes buvo labai panašu, kad smogs man. Vis tiek ,,nepalūžau“ ir erzinu jį toliau, nes kitaip negalėjau; nežinau, kas tokį ,,pamišimą“ stimuliavo. Mano įsivaizdavimu kurstė velnias, kokį esu matęs dailininko Žmuidzinavičiaus kolekcijoje, o velnio, kaip žinia, už grotų nepatupdysi, jis nematerialus. O į viršilos paliepimą atsakiau:
– O kas palaikys jos papus?
Nesuvaldžiau šėtoniško dvasios pasikėlimo, ir šitaip pasakiau. Toks, perdėtai sakant, velniškas šišas manyje, atsiradęs kai pamačiau jos nuogus papus, tolydžio didėjo ir pražūtingai laisvino mano liežuvį, ne visada paklusnų ir be kurstymų. Žinojau, kad žodis ir pakaria, ir paleidžia, bet, ką kalbu, nevaldau, pasirinkimo šioje situacijoje neturiu, nes aš pats jau nebepriklausau pats sau, o jos kūnui ir dvasiai. Ne atrodo, o iš tikrųjų priklausiau tik nuo jos. Šis mano nuopuolis, rodos, jau baigiasi – rodo įvykių eiga. Baigiasi tuo, kad nesivaldydamas truktelėjau kelnaites jai nuo klubų, ir dabar, ką apnuoginau, pridengiu savo rankomis, taip pat nuogomis. O toliau eiti, viešumoje esant, jau nėra kur. Beįmanoma stovėti tame pačiame būvyje, kol tai dar įmanoma. Kas galėtų būti nuostabiau, negu jos nuogybę šitaip ,,dengti ir saugoti“ nuo teisiųjų nepasitenkinimo! Tai, dovanokit už nepalyginimą, ne stogo nuo lietaus dengimas saulėkaitoje. Tai retai kam prieinamo, man niekaip nepriklausančio, nuostabaus kūno nevaržomas lietimas (prisidengiant policininko pareigos vykdymu). Lietimas merginos, gražios kaip dievybė, turinčios tokias idealias patrauklumo sferas, kokių pavydėtų bet kuri gražuolė. Tokią tik sapne tikėkis paliesti, ar bent pamatyti. Tos iškilios sferos – lyg prinokusio vynuogyno svaiginantys vaisiai. Neišragaujami. Bet skonį aš pajutau sotinančiai.
 
                                                                                                                           2014 metai