Birželio pavakarys.
Rajono centre miesto aikštėje
senas apdžiuvęs medis.
Jis palinkęs prie mano suolelio,
ant kurio aš,grįždama iš kapų,
prisėdau pasvajoti.
Man pasidingojo,kad tas medis
gal norėtų  kažką pasakyti.
Įsiklausau.
Girdžiu, tarytum skambėtų lyra:
"Gimtine, Tu mano Gimtine!
Dalelyte mūsų širdžių.
Mes vaikai, po pasaulį pasklydę,
pasigendam šitų kraštų,
kur ežerų ir miškelių lopai,
kur praminti vaikystės takeliai...
 Ir širdis mums sopa,
kai gimtinės vaizdai begioja
tik naktų sapne,
bet pro metų užtvarus
vis šauki Tu, Gimtine, mane.
Šauki, kur medinis geltonas namas
su rūtų darželiu,
kur vis rūko kaimo pirtys
su beržinių vantų garu...
  Mums buvo čia gera.
Čia mūsų gimtinė, artojų skambi laukų daina.
Čia mūsų žemė  gintarinė,
kuri nuo amžių vadinasi Lietuva.
 Ir kai laukai žiogui čirškiant užmiega
ant sidabrinių birželio rasų,
mes su Tavimi, Gimtine.
Tu mums ir sapne sava."