Čia ne tau šitos eilės nereikia ieškoti užuominų
Juk dažnai regim tai ką svajonėse norim matyti
Nuvažiavę vagonai manęs jau seniai nebedomina
Nesvarbu kiek beprasmėj kelionėje pakeitė kryptį
 
Juk dažnai išgalvojam pasaulį ir tampam jame išgalvoti
Susikūrę ir juoda ir balta iliuzijom suteikiam viltį
Minties galiomis akmenį kūnu paversti išmokstame
Ir po akmeniu gulamės tam kad galėtumėm mirti
 
Leidžiam antis į orą nelaukiame gulbėmis grįžtančių
Tik snapais ir sparnais apdaužytas vietas baisiai skauda
Juk daugiau negu pirštų galūnėse kartų suklystame
O godumui paliekam mazgoti suskilusią geldą
 
Iš iliuzijos plytų pastatom tikėjimo rūmus
Karalaitėm ir princais deja tik svajonėse tampama
Ir vis tikim legendom kad gintaro piliai sugriuvus
Bangos liekanas jos per audras išridena į krantą
 
Tik netenka prasmės tai kas tikra ir kas išgalvota
Kai ant skardžio pasvirusį bandom ištiesinti kryžių
Ir po laiko gyvenimo rykštės suskumbam bijoti
Nors ir buvome rožėm nukloti kelius pasiryžę
---
Tad kartoju nereikia ieškoti šešėliuos užuominų