Ak, atleisk,
Į būties pasikėlusius plunksninius debesis
Aš atsinešiau drumzlių iš savo duobėtos buities.
Stengiuos viską užbaigt,
It išgirdusi nuosprendį nieko naujo, reikšmingo nepradedu,
It žaizdota esu
Ir neleidžiu net žvilgsniais paliest, 
Nei šviesos spinduliais
Tai, kas plyšta, kas tirpsta, kas varva,
Ilgesių sopesiais neužgyja dieniniuos sapnuos.
Ak, atleisk,
Kad stveriuos kaip į maldą į tavąjį vardą.
Debesynai aukštai —
Nei aptvarstys ir anei paguos.
Mūsų vienis...
Kur jis?
Jis suspurda, jis žadina, rėkia,
Kai nuo vakar dienos
Užsitraukusios krinta šašai.
Tu juk mano dangus,
Leisk glėby nors trumpai pagludėti,
Leiski man nuskaidrėt
Kaip tie ilgesio gyvo lašai.
Tu atvėrei mane.
Juk ne tam, kad be rando užgyčiau?
Taip, drumsčiuos. Na ir kas?
Dar be aimanų skausmą kenčiu.
Virš sapnų debesų
Tavo akys it kviesdamos švyti.
Jeigu leistų lemtis, pakartočiau tai vėl iš pradžių.
Peršti mano glėbys, neišdalomu tvinkdamas geiduliu.
Taip, esu dykuma, 
Bet sapnuoju gyvybės sapnus —
Tarsi plunksna lengva
Ant manęs tu glamonėmis leidies,
Mūsų vienis atplūs į aguonų ir tulpių laukus.