Sako,
Žmonių teismai ne visados teisingi,
Dažnai jie skersvėjams paklūsta,
Arba įstatymo raidė kreiva, aptingus,
Kur reikia užsimerkia ir užsnūsta.
 
Žiemos teisme klaidų nebūna —
Ką reikia, po sniegu paguldo,
Tegul tuščia puikybė žūna
Ir tik pavasarį prabunda.
 
Viksvas palieka pūgai žaisti,
Išbalusius šukuoti plaukus,
Vasario vėjui dūkti, siausti,
Tik nieko nieko nenulaužti.
 
Neskriaus žiema kuklios eglaitės,
Pušelės girios pakrašty,
Toliau žaliuoti tujoms leista
Ir buksmedėliams, juk maži.
 
Ir nieks nepyksta, nieks neniršta,
Gamtos įstatymai griežti.
Žmogus išleidžia jų gal šimtą,
Tik vis ne tie, vis negeri.