Už metų mirgančios alėjos –
Jų buvo tūkstantis ar keturi  –
Mirties kramtikliai ar tavi kiauri
Sau švilpčioja, – dairais orus, kas dėjos.
 
Už sietuvos judri lava – vanduo lava?
Po pilnatim pro lapų miegą.
Mes sklidini.  Sunkiais lašais nubėga
Rasa per stiklą. Vėsi. Būties sula salsva.
 
Kas trokšta dar? Uodų taifūnas
Liepsningai laktų kraują miraže.
Gyvybės pieną siurbėm su šviežia
Viltim kasryt... Bet,  raivos kirmis tūnąs.
 
Daiktų dugne, po dykumų kerais,
Naivios priežastys, jukus ženšenis blogio.
Nesąmonių gaurams nurėžti titnago dairais,
O plaikstos skalpas, jau džiūsta gleivės ogios.
 
Delne – ištikimų lig laiko akmenų
Atomai grikši, jų dviragę jėgą,
Kol šnervės plyš – kol koridà dar miega –
Kaip išlaikai ant pleišto ašmenų.
 
O, kraujo kiek. Girnapuse puošta
Gražuolė žmonija – ant gulbės kaklo.
Kiek spėtinai, kiek mirčiai šanso aklo.
O rožių tyloje – kam užrista našta.
 
Mes sklidini. Versmių  garai
Miškų rytais ir žvaigždės taškė rasą
Mėnulio neliesto. Tačiau – vien cinikai tikri atrasią
Sferų muziką.  Ar švokš tik stagarai.