Esi įaugęs į gimtos kalbos žodžius, karaliau,
esi neparašytos mūs istorijos vinis,
esi pradžia ir pabaiga, ir mūsų žemės galas,
esi gimtis mūs ir tyli baigtis.

Esi piemuo mūs, mes – pulkai avelių,
ganyki mūs nepaklusnias mintis, širdis,
tava jėga mus baust ir laimint visagalė,
kiekvieną mūs garde lyg tvarinius dangaus laikys.

Esi mūs upių varduose, mūs šnektose ir ištarmėse gyvas,
esi mūs praeitis, kur ateitį neblėstančią sapnuos,
esi būties stebuklas, dyvų dyvas,
esi mūs pėdose, pūslėtuose delnuos.

Lai sotina mūs būtį mūsų žemės syvai,
karaliau, te tavo vardą žemė, kalvos ir miškai kartos!