Kompiuterinė tekstų ,,savilaida“ buvo dar visai naujas dalykas, bet šiai ,,nusidėjėlei“ jau prieinamas.
Atsisėdo sau ant blauzdų ir, baigusi kūkčioti, gailiai sako:
– Kai jau niekaip kitaip negaliu pragyvenimui užsidirbti, pasidedu prie kojų šią dėžutę. Atsižvelkite, ponai ir draugai, į tai, kas ant jos parašyta. Ir parodė išpuoselėtu pirščiuku smiliumi į savo dėželę dar tuščią.
Vienas ponas nieko nelaukdamas čiupo nuo žemės savo kelnes, ištraukė iš kišenės storą piniginę ir atvožęs iškratė visas monetas kiek joje buvo sau į saują, keturpėsčias atrėpliojo prie deželės ir subėrė monetas į ją, visų nuostabai pasakydamas merginai dar ir ,,Ačiū!“. Tarsi ne jis, o jam kažkas pilną saują pinigų davė. Tada, klūpėdamas, pažiūrėjo į mus, policininkus, ir liepiamąja nuosaka pasakė: ,,Viso gero, vyručiai!“. Pasakęs atsistojo, iš arti pažiūrėjo į nuogus papus, ir palaimingu veidu grįžo į savo pirmykštę vietą, esančią už kelių žingsnių. Buvo galima suprasti, kad jis viengungis, senas bernas, jautrus kitų nelaimei, bet į papus šitaip neslepiamai žvalgytis, jau per senas. Gal todėl mergina jam nepadėkojo, o gal žado iš susijaudinimo neteko. Ką begalėčiau žinoti, minčių skaitytuvo neturėdamas (težinau, kad manąsias mintis KGB gaujelė minčių skaitytuvu seka, o kaip tas skaitytuvas atrodo, nesu matęs; sekimą dar kaip nors iškentėčiau, bet jie ir kankina kankinimo bangomis).
Ji pasiekė likusias aplesino skilteles ir valgė lyg nieko nebūtų įvykę. Ant švaraus patiesalo skiltelės nebuvo susismėliavę. Nors smėlis irgi švari materija, nubyra nuo merginos kūno, kai pliažinį gulinėjimą baigia. Per smėlį ir degtinę filtruoja – taigi nešvarią, per švarų.
Nežinia ar įmestų pinigų jai pagailėjo, ar apelsino, kurį valgė, nes jos ,,kaimynė“, kuri anksčiau kalbėjo, pasakė gana pagiežingai:
– Kokia ji ubagė, vakar visą dieną sviestą su duona valgė, o šiandien jau apelsinus. Acha, meluoji!
– Šį priekaištą išgirdusi mergina prisitraukė rankinę ir, aiškiai tyčia, išsiėmė iš jos sumuštinį. Aš žvilgtelėjau į tą nepatenkintą priekaištautoją, ir nieko joje nepastebėjau, dėl ko būtų verta į ją pasižiūrėti. Tik pirštas atkreipė dėmesį, ant kurio švietė labai platus vedybinis aukso žiedas, ir jau toks pirštui buvo per siauras, kad, pagalvojau, niekada jo nenusimaus. Nebent sviesto nei duonos nevalgys penkiasdešimt dienų ar savaičių, arba tą žiedą kažkaip šaltkalvis perpjaus ir praskės. Man atrodė, jai net skauda, kad pirštas taip negailestingai žiedu suspaustas.
O gražuolė sukramtė kąsnį suteptinio (sumuštinio!), ir sako:
– Aš ne sviestą valgau su duona, bet duoną su sviestu. Sakiau, kad esu ubagė.
Ir sulenkta ranka kilstelėjo savo papus, pati nežinodama, kad tuo ji vėl parodė kokia yra milijonieriškai turtinga ir neišsemiama.
– Suprask kad nori ką ji čia šneka. Šaiposi besarmatė, – mezgėsi jūdviejų dialogas.
– Čia sviestas sviestuotas. Sakykite, kaip sakyti: zebras yra juodas su baltais dryžiais, ar baltas su juodais dryžiais?! – paklausė tą žieduotą moterį vyriškis, neabejotinas nuogapapės simpatikas.
– Aš nesuprantu, – atsakė toji.
Viršila Valius į replikavimus nereagavo. Jis, sulaukęs tylios minutės, pasakė merginai (beje, žiūrėdamas jai į veidą, ne į krūtinę):
– Apsirengsite, tada mes jums pasakysime ,,Viso gero!“, ir ,,Laimingos kelionės!“. O kol neapasirengsite, mes nesitrauksime.
– Tai nors jūs, pareigūne, pasitraukite jau dabar, o tas kitas tegul lieka, – atsakė jam, kryptelėdama galvą į mane.
Ji pasakė rimtai, bet kolega Valius nusijuokė ir tarė:
– Jis vienas su jumis nesusitvarkys. Mes dviese nesusitvarkom.
Aš pamaniau, kad tik čia Valius nepastovus: merginai sako tai ,,jūs“, tai ,,tu“. Šiaip tai jis visur vienodas kaip maniežas. Pamaniau, kad ir aš visąlaik pastovus, tarsi dėžutė degtukų, visais sovietų laikais kainavusi vieną kapeiką.
– Susitvarkys, – neabejodama atsakė jam. – Koks būtų vyras, jei nesusitvarkytų. Tokių į policiją nepriima, – nesuprantu, juokais ar rimtai pasakė ji. Ir vėl įjungė magnetolos muziką, ją pagarsindama.
Į tai, kad susitvarkysiu, norėjau atsakyti galvos linktelėjimu, bet atsakė Valius:
– Apsirenkite, arba prievarta mes tai padarysime.
Ji nė nemanė paklusti, pasakė tą patį:
– Ponai, paskutinį sykį pasiaiškinu – aš apsirengusi.
Balse dar buvo girdimas buvęs verksmas. Šiaip jos ir balsas buvo gražus, švarus, kerėjo mergiškumu, nesivaržymu. Skambėjo krištoliškai bei įtaigiai, raiškus kaip prima aktorės meistriškoje pjesėje.
Pasiaiškino ji žiūrėdama kažkodėl į mane, bet atsiliepė vėl jisai:
– Jūs pati prisipažinote dar vieną savo nusikaltimą: verčiatės prostitucija, – tarė sausai, grėsmingai tarsi teisėjas. – Nekalbėkite ir apsirenkite, neverskite mūsų...
Ir nutilo lyg persigalvojęs. ,,Neverskite mūsų išsitraukti revolverio“, – linksmai pabaigiau mintyse jo sakinį. Balsu tokio pajuokavimo, žinoma, nepasakiau, tik mintyse, o ką mintyse bliuzniju reikalas yra vien tik mano.
 
Beje, vėl sakau: rašydamas šį atpasakojimą esu sekamas – KGB gaujelė seka mano mintis, tad aišku, kad jie išgirsta ir tai, ką rašau. Dar, beje: šio baisaus manęs baudimo – baudimo minčių sekimu – jiems negana, jie ir kankinimais mane kankina nuotoliniu būdu, kas yra baisiau ir už minčių sekimą. Kankina kankinančia būsena, daugeliu visokių kankinimų, kurių geriau nei nevardinti, nes patikėti būtų per sunku. Sakysite: kaip gali per atstumą kankinti? Argi tai įmanoma!
Kad tokių, jei leidžiate pasakyti, nemokšiškų, klausimų nekiltų, šios temos negvildensiu, nes tokie klausimai kyla kiekvienam, kam apie kankinimus pasakau, o sakiau jau ir prokurorams. ,,Didesnio absurdo sugalvoti neįmanoma“, – atsako į tai man net ir per radiją. Šneka apie mane jau visur, visoje gandosklaidoje, bet šneka ne konkrečiai, o tik parafrazėmis, be to – šneka netikintys manęs kankinimais ir minčių sekimu. Nežinau, gal apsimetinėja, kad netiki tokiu manęs persekiojimu, kurį, kompiuteriu aprašęs, jau ir išplatinau tarsi vyskupo laišką, pavadinęs ,,Kas čia parašyta yra tiesa“. KGB gaujelė už šio rašto platinimą atmoka man tolimesniais kankinimais. Kankinimais bando užgniaužti ir rašymą apie juos, kurio pabaigti, kol neišpasakosiu (ir kol kankinimų nepabaigs), nė nemanau. Per eterį jau tiek apie mane užuominom ir potekstėje šneka, kad gal parašysiu siūlymą visuomeniniam, ir privataus viso eterio, transliuotojui: ,,Pradėdami laidą, ar žinias skaityti, sakykite: Laba diena, Jonai!“. Tačiau žiniasklaidos prašinėju visai ko kitko, dalyko labai rimto – kad paskelbtų liaudžiai šį mano prašymą: ,,Išduokite teisėsaugai tuos (ir jų buveinę), kurie kankina mane nuotoliniais kankinimais ir seka mano mintis bei mano judėjimą“. Žmonių, žinančių jų buveinę, yra nemažai.
Deja, mano pastangos, kad teisėsauga gaujelę areštuotų, yra bergždžios. Matyt, kaip sakė Getė, ,,Daug lengviau surasti klaidą, negu tiesą“.
Štai vėl, kai sėdau rašyti, tuoj pat įjungė dirbtinį mieguistumą, ir tenka trauktis į lovą. Pradėjo kankinti dar ir tokiu kankinimu, kokiu seniau nekankino – skausmu panašiu į skrandžio skausmą. Net ir naktimis nesigaili.
 
Grįžtame į pajūrio sceną. ,,Nusidėjėlė“ pasakė ir tai:
– Kad mano nusikaltimų jums būtų mažiau, vieną štai anuliuoju.
Ir ji išjungė grojančią magnetolą, tuo sureagavusi į Valiaus žodžius, kad ji ir prostitucija užsiimanti. Ir pridūrė, kas visai ne į temą:
– Man kava svarbiausia.
Tada, lyg darbe darydama pertraukėlę, ji pakilo, praskleidė rankinę ir išsitraukė mažą termosiuką. Viskas jos buvo nauja ir brangu, o termosėlis senoviškas, dar sovietų laikų. Matyt, kažkokių sentimentų turėjo šiam daiktui, kaip kokiai senelių relikvijai. Pigaus plastmasinio korpuso, užkemšamas dideliu, plačiu kamščiu iš kamštinio medžio, kokiais užkimšinėjami brangesnieji vynai. O juokingiausia termosėlio senovė pasirodė ta, kad kamštis buvo apvilktas aliuminio folga – lygiai taip pačiai, kaip aš kadaise pavilkdavau savo tokio pat termoso kamštį, kad pro jį kava nei arbata nepratekėtų. Nuo ilgalaikio kamšymo kamštis suplonėdavo, tekdavo pavilkti. Termosėlį, kaip ir kitus daiktus tais laikais, naudojau ilgai. Keisdavau jo tik sudužusius plonastiklius vidurius, kuriuos prastuomenėje vadindavo, rodos, ,,kolba“, ir prekyboje nepritrūkdavo. Į kaušelį, kuriuo termosas užsukamas, ji įsipylė juodos garuojančios kavos, ir vėl atsisėdo kaip sėdėjo pirma – po savimi parietusi kojas.
Kilnodama plastmasinį termoso indelį prie skaisčiai raudonų lūpų, ji papūsdavo kavą, kad nebūtų tokia karšta, ir gardžiavosi mažais gurkšneliais kaip midumi – nerūpestingai atsipalaidavusi nelyginant savo fazendoje. Strubtelėjusi keletą gurkšnelių, perėmė indelį į kitą ranką, pirštams per karšta laikyti toje pačioje rankoje. Nagučiai nudažyti skaisčiai raudonai kaip ir lūpos – spalva, net liepsnojančia savo raudonumu. Nepamiršus ir kojų nagų ta pačia spalva nusilakuoti. Šilta ši spalva, tarsi liepsnelė šaltoje mėlyno dangaus atmosferoje, merginoms, o ir man, neprimenanti jokio komunizmo. Jos ir drabužėliai, kiek jų matėsi, buvo raudoni. Tik liemenėlė trispalvė kaip vėliava.
Išradinga šiame jos kūno paveiksle buvo tai, kad tarp raudonai skaičių ilgų jos nagučių, vienas pirštas, dešinės rankos bevardis, buvo nenudažytas išvis – nagas, toks pat ilgas, blizgėjo natūraliu kūnišku baltumu lyg miniatiūrinis veidrodėlis. Gal ir tas buvo išlakuotas, kad taip blizgėjo; merginų gražinimosi paslaptėlių nežinau, vien tas, kurios matosi aiškiai. Nagučius užsiauginusi ilgus kaip raganėlė, tik pasikasyti ir gundyti betinkančius, ne bulvėms skusti ar daržui ravėti. Visi vienodai, apvalainai elipsiškai apkarpyti, kaip tos standartinės mano senelio cigaretės, kurias įžangoje minėjau. Gražūs pirštai, žinoma, gražūs, išpuoselėti kaip ir blakstienos, kurias jinai jau sudrėkino nekaltomis ašaromis. Kairės rankos minėtas bevardis buvo žieduotas aukso žiedeliu, jo akutėje – mažytė žalčio karūna. Viskas matosi, kai ji kavą gurkšnoja, o mes spoksome, nežinodami ką daryti. (Aš tai žinočiau ko griebtis, tačiau, labai deja, negali žmogus duoti sau valios.). Bet gražiausia už visus žiedelius buvo, kas jau sakyta, ir vis dar neaprengta: jos nuogi, svorį turintys papai, krutantys pasiūbuojantys nuo kiekvieno rankų ir liemens sujudėjimo. Jie traukė mano akis ir mane visą, kaip magnetas. Kavą perėmė vėl į kitą ranką, o laisvąja pasirėmė į patiesalą, ant kurio buvo išsiskleidusi.
Tada atsitiko visai neordinarinis dalykas. Vienas, kalinio veidu, išsitaituravęs vyriokas priėjo prie ,,nuodėmingosios“ ir suėmė savo saujoje tą jos nenulakuotą pirštelį, sakydamas gergždžiančiu prasigėrėlio balsu:
– Matau, kad jums lako vienam pirštui neužteko.
Ji nenusigando, netgi leido savo pirštą palaikyti, tik pasakė: ,,Jūs nebūkite toks įžūlus“. Paskui lėtai ištraukė ranką ir susikišo pirštus sau už kelnaičių, lyg leisdama suprasti, kad tokiam nei pirštų negalima rodyti.
Iš aplinkinių būrelio šūktelėjo:
– Sakyk jam ,,tu“. Matai kad, žodžio ,,jūs“ nenusipelno.
Tas prasigėręs įžūlėlis paėjo į sakiusįjį, stovintį nepertoliausiai, ir spyrė jam į koją blauzdon. ,,Na va, dar vienas nuotykis, kuriam reikės mūsų pagalbos“, – pamaniau.
Nukentėjusysis atgal nedavė, niekaip nepasipriešino – incidento kaip ir nebuvo. Jis tik patapšnojo man per petį, mane išgąsdindamas, ir sako:
– Matote, ką chuliganai išdarinėja! Jūsų, policininkai, akivaizdoje!
Patapšnojo taip pat ir Valiui. Tada pasišalino iš įvykio vietos, nors galėjo išsiieškoti sau satisfakciją.
– Na, gana šito cirko!, – griežtai ir grėsmingai sujudėjo Valius, nežinodamas į ką artintis – į nueinantį chuliganą, ar į nuogapapę merginą. Kreipėsi į merginą, užmindamas ant puošnaus jos patiesalo:
– Apsirenk sakau, paskutinį kartą sakau!, – pagrąsino įsakmiai, bet pasigirdo, kad jo balsas jau dreba. Įtampa tokiame dideliame žmonių būry padarė savo, nėra ko stebėtis. Susivokęs, kur atsistojo, nuo patiesalo nužengė. Buvo užmynęs kaip tik ant saulėgrąžos, kuriomis patiesalas buvo išgražintas, ir tokiomis didelėmis, kad nė abiem batais neužmintum.
– Tai tegul ir vyrai apsirengia, – tyliai atsakė ji. – Matote, visi iki pusės pliki. Ir pasuko ranka sau virš galvos, šitaip parodydama kiek daug aplink ją yra vyrų. Papas, dėl to gesto, pasimatė visu pilnumu ir gražumu kaip gėlės žiedas erdvėje, pastebimai susikėlė kartu su ranka į viršų, ir vėl nusviro kai ji ranką nuleido. Kita krūtis nuo judesio irgi sujudėjo, tik mažiau. O akimis į aplinkinius mergina nė nepasižiūrėjo, žiūrėjo savo kavos kad neišsilaistytų. Ją baigusi, puodelį užsuko ant termosiuko, bet kilstelėjo akis į mane.
– O gal jūs kavos norite?, – paklausė.
– Jūs nesuprantate ko aš noriu, – atsakiau.
– Suprantu, – atsakė man, ir kilstelėjo termosiuką Valiui, taip pačiai pasiūlydama kavos. Jis, matau, neturi ką atsakyti. Tylime abu. Valius rūsčiais pažvelgimais prašyte prašo ir ragina, kad vykdyčiau tarnybinę pareigą. Tad daryti ką nors turėjau, nes per visą šią užsitęsusią sceną rimto žodžio nepasakiau nė vieno, koks policininkui derėtų. Kolega savo akmeniniu veidu primygtinai verčia veikti, o ne kvailioti. Ir štai: pabilsnojęs pirštais per siūstuvėlį... prisidėjo jį prie pat lūpų. Nori pastiprinimą iškviesti, fatališkai supratau aš, todėl tariau ,,pažeidėjai“ rimtai:
– Panele, tam yra moterų pliažas. Nuogoms čia ne vieta, – pagaliau pareikalavau ir aš. Netgi labai kategoriškai. Ir patyliukais pridūriau, kaip nepolicininkas: ,,Nuogoms čia kaip tik ir vieta“.
Valiaus akys žybtelėjo iš nuostabos ir pykčio, iš ko supratau, kad ir jis paskutinius žodžius nugirdo. O mergina atsakė (į tuos paskutinius žodžius):
– Ačiū jums!
Ir giliai atsikvėpė. Įsipylė termosiuko kaušelin dar kavos, ir kėlė prie savo vyšninių lūpų, visąlaik truputį netgi pravirų, kurias bučiuoti galėtų tik jų vertas, o aplinkui tokio nebuvo matyti. Vienu metu trumpam giliai susimąstė. Ir lyg nuosprendį, kilstelėjo puodelį į mane, ir sako: ,,Į sveikatą!“, tuo momentu mirktelėdama man viena akimi. Tada nugėrė gurkšnelį ir vėl klausia, šį kartą vien tik manęs:
– Tai ar jums įpilti kavos?
Laukdama atsakymo, ji lengvai sukėlė laisva ranka abu savo papus, tarytum man juos pasiūlydama. Jų kilsčioti nei nereikia, žybtelėjo mintis, nes nusvirę nė kiek ne per daug. Tačiau ir toksai prie jų prisilietimas žadina dvasinį apetitą, atrodo labai jaudinantis.
– Jūsų termosas labai mažas, kavos jame jau neliko. O jeigu liko – turėsite vakarienei, arba rytdienai, – kvailai atsakiau.
– Rytoj čia ateisiu su Napoleono konjaku, jai prie kavos iš termosiuko. Servituosiu kaip karalaitei, jei vaišinsis iš manęs, – staiga prabilo labai neišvaizdus maždaug keturiasdešimtmetis. – Žinoma, jeigu ir jinai čia ateis.
Aš negalėjau suprasti, ką reiškia žodis ,,servituoti“. Teprisiminiau, kad lotyniškai servus yra vergas. Tas vergauti jai nusiteikęs. Štai kokia merginų jėga, ne kiekvienam žinoma. Jų patrauklumas yra pasaulio bamba. Ir aš midų gėriau, merginų turėjau.
 
Iš susijaudinimo, kai ji vėl, tarsi tyčia man, kilstelėjo savo papus, nelabai žinojau ką sakyti, nei ką daryti. Konjako siūlytojui ji neatsakė nieko. Rytdiena dar toli ir nenuspėjama. Išpylė sausas prakaitas. Dvasinę pusiausvyrą trikdė viskas. O ypač nualpino tas jos judesys, kuriuo sukėlė savo papus. Nebe pirmą sykį. Jausmus suaitrino akys, mėlynos kaip dangus, kuriomis į mane pažvelgė, nes pažvelgė... labai daug sakančiai: kaip manęs trokštanti! Kaip tik tai labiausiai sujaudino. Vos širdis iš krūtinės neiššoko, kai ,,pamačiau“ ką ji man akimis sako. Kalbančiu, išraiškingu žvilgsniu, aiškiu tarytum raštas. Pasakė labai daug. Akys visiškai rimtos, gilios, prigimtinai tyros. Nieko nebijančios, mylinčios, atvirai, plačiai atvertos, grãžios gražiõs merginos akys. Visa tai aiškiausiai matėsi, ne mėnesienoje buvome. Ji nesibijojo nei dienos šviesos, nei žmonių. O juk bijoti tai tikrai yra ko. Net ir manęs, ne tik vyresniojo policininko mano kolegos.
Netikėtai priėjo pagyvenusi moterėlė ir sako mums:
– Vyrai, pridenkite ją kuo nors, jeigu neaprengiate. Šitiek padorių žmonių aplinkui, o ji besarmatė piktina visus. ,,Argi visus!“, – pasakiau sau mintyse. O moteriškė sunerimusi dairosi tai į mus, tai į nuogąją. Bet susinervinimas jos veide greit sumažėjo. Tada ji atgniaužė saują su pinigu joje, ir sako:
– Va duodu jai dešimt litų, ir tegu išeina. Arba tegu apsirengia.
Pasilenkusi įdėjo sulankstytą banknotą dėžutėn, ir pakratė ją. Suskambus monetoms, tarstelėjo:
– O, jau nemažai!
– Ačiū!, bet aš neapsirengsiu už jokius pinigus, – atsakė mergina. – Nebent pilną dėžutę primestų. (Dėžutė buvo ne iš mažųjų.).
– Valius rimtai pažiūrėjo į prašymą pridengti, bet skėstelėjo rankomis ir sako:
– O kuo mes ją pridengsime. Neturime kuo.
– Neturime jokio adijalo, – papildžiau Valių. – Karštą dieną kam gi jo reikia.
 
* Čia įterpsiu kaip dabar man yra. Rašydamas šią novelę, naktimis miegu nuogas ir neužsiklojęs, nes naktys karštos. Bet karštos jos būna ir tada, kai KGB srutų gaujelė kaitina mane kažkokiais, gal infraraudonaisiais, spinduliais; net per Žemės palydovą kaitina – štai koks vyksta nusikaltimas!, teisėsauga kuriuo nesusidomi.
 
– Nu kuo nors pridenkite. Reikia gelbėti žmones ir ją.
– Kokius žmones? – nesuprato Valius.
– Visus, kurie čia! Oi, Dzievuliau, kas per žiopliai!, nežino ką daryti, – apmaudžiai tarė. – Išveskite, jei neklauso, – sako Valiui, nenuslepiamu dzūkišku akcentu. Tam tylint, atsisuko į mane ir pakartojo:
– Ar girdit?!
– Girdim, girdim, – atsakiau. – Bet tai priklauso nuo jos. Ji čia svarbiausia.
– Oi tu Marija ir Jėzau! Aš jai dar duosiu, jei per mažai daviau, nors pati neturiu kavai ir apelsinam. Gal apsirengs, – ir atgniaužusi kitą ranką įdėjo dėželėn dar dešimt litų, šįsyk juos ištiesindama.
– Apsirenk, vargdienėle, – pasakė merginai. – Jūs neturite kuo pridengti, tai turite kuo priversti. Nei dakùmentų nepatikrinat! Kiek pajuokai čia stovėsite!, – mėsčiojo mums. – Kepurėm pridenkit, jei nežinot ką daryti.
,,Kokia ji vargdienėlė, moteriške!, – pamaniau mintyse. – Vargdienėlė tai Hugo romane Kozetė, kurio ji neskaito. O šioji savo iškilumu nepasiekiama kaip Kilimandžaro sniegynas, nepasiekiama, dovanokit, papais, kurie jai galėtų sunešti pelno daugiau, negu bitės medaus per vasarą suneša nevertiems žmonėms“, – ir baigiau šį mintyse išaiškinimą.
Valius apsidairė, ar neras kuo pridengti, peržvelgė visus spoksančiuosius, lyg būtų jų dar nematęs, ir sako tai moteriai tonu, kuris reiškė, kad pokalbis su ja baigtas.
– Kepurėm nepridengsime, ir apsieisim be patarimų.
O man mintys, galvoje žaibo greitumu lakstančios, priminė vieno sukilimo istoriją, kai valstiečiai, užėmę dvaro rūsį neturėjo į ką pilstytis alaus iš statinės, bet greit rado šitokią išeitį: pilstėsi alų į savo kepures ir gėrė. Tais laikais vienplaukiam rodytis buvo gėdinga, visi nešiojo kepures.
Kitas, nuošalus buvęs, vyriškis iš paskos tai moteriškei irgi įdėjo pinigų, dvidešimt litų, ir sako ką tik aukojusiajai:
– Aš ne todėl jai pinigų duodu kad apsirengtų. Aš kepurę nukelčiau ją susitikęs. O jums, ponia, ar yra kas nors gyvenime kepurę nors kartą nukėlęs!? Todėl ir varote ją iš pliažo, kad pagarbos verta! Matai, kiek žmonių, kuriems ji netrukdo, – ir apsuko ranka sau virš galvos taip pačiai, kaip neseniai buvo apsukusi apkalbamoji, pusnuogioji mergina.
Šitaip, tas skonį turintysis, nutildė ir nuvarė tolyn moteriškę, išlaidaujančią dėl nepasitenkinimo, nors toji, atrodė, rengiasi dar ir trečią kartą pinigų duoti, kad tik apsinuoginusioji apsirengtų, arba išeitų. Bet herojė laikėsi savo, nuogais papais jautėsi laisvai kaip Afrikos kaime. Ir nei šalta nebuvo – nei tokios priežasties nebuvo, kad jai apsigobti reikėtų, tai toks buvo jos nusistatymas ir klimatinės apystovos. Atrodė, tikrai čia sėdės iki pilnos pinigų dėžutės. Taigi maždaug iki saulėlydžio.
– Tikras gardumynas tokia panelė, – patvirtino slaptą mano nuomonę vyras, čia stovyklavęs su mažu vaiku, turbūt, besiilgintis savo žmonos, negalėjusios atvažiuoti kartu, likusios kur nors Vilniuje dar ir su kitu jo vaiku, fantazavau tylomis. Jis rimtai ir nesigėdydamas įdėjo į dėžutę litų dešimtkę.
Žmonės negailėjo jai aukų, bet ir dėžutė buvo gili. Vienas vyras priėjo ką tik išsimaudęs, dar šlapias. Jis prasegė kišenėlę glaudėse, ištraukė iš jos raktus ir tos kišenėlės dugne rado... baltą didelę sidabro monetą – smetoninį penklitį. Parodė jį ,,nusidėjėlei“ ir neskubėdamas, labai reikšmingai, padėjo dėžutės viduryje, paspausdamas visus ten esančius banknotus. Kurie buvo kreivi, tuos ištaisė, tada prislėgė. ,,Pasikabinsite ant grandinėlės. Labai jums tiks sidabras prie aukso“, – pasakė merginai žėrėdamas akimis. Ir pridūrė: ,,Aš pirma nusimaudžiau, paskui dovanoju, kad būtų jūros vandeniu pašventinta, nors sidabras pats švarina vandenį“.
Bet irgi originalas. Jis prisiartino, paėmė į ranką auksinį jos medalikėlį, tarp papų kabantį, ir atsiklaupęs jį pabučiavo, tartum šventą kryželį. Mergina mažumėlę nustebo, nuo jo kiek atšlijo, lyg pasibijojusi, kad medalikėlio nenurauktų, ir pasielgė keistokai – apsuko medalikėlį, kad karotų ne priekyje, o ant nugaros. Vyriškis atsitraukė, o aš mintyje juokavau koks jis nepraktiškas: neima jos papų, bet pakabuką; tai kas, kad jis auksinis. Ne mažiau atrodė keista, kad viskas, kas čia vyksta yra labai keista – kažkoks absurdo spektaklis, nors ir neabsurdiškas. Atrodo, kad ir aš jame dalyvauju pačioje keisčiausioje rolėje, bet dalyvauju natūraliai, savaimiškai, kažkaip, nei nuo manęs paties, nepriklausomai.
„Jumoristas“, – nepatenkintai pamaniau apie priėjusį prie merginos (nes jis persižegnojo, tarsi nuo aukštos uolos į vandenį šokantis!; persižegnojo, kai jos medalikėlio pasižiūrėjo). O apie pačią merginą pamaniau – kad ji ne visiems linkteli padėkodama, o kai kuriems nepadėkoja išvis. Nelabai mandagu. Kai kuriems pasako ,,ačiū“ nesujudėdama kaip statula, taigi be nuoširdaus dėkingumo. Paprasčiausiai, ji labai natūrali, atsakiau sau, ir jau ne perauklėjamo amžiaus. Tiesaus būdo, tačiau mažai jį išreiškia. Be abejo, tiesiai ir nuaugusi. Kai atsistos pamatysim. Žinoma, ji buvo pienas ir kraujas, o ne vaškinė, ar akmeninė, tik charakteris jos nelankstus. Kuris davė jai sidabrinę monetą, nesiskubino nuo jos pasitraukti, bandė kalbinti: ,,Jei eisite maudytis, tai pirmiausia susivilgykit, iškart vandenin nepulkite, nes vanduo šaltas kaip ledaunėje“. Siūlėsi ir jos daiktus pasaugosiąs, pinigų dėžutę žiūrės kaip savo akį kol ji maudysis, tačiau mergina į visus jo gundymus teatsakė tik trumpu ir vieninteliu žodeliu ,,negaliu“. Netekęs vilties su ja susidraugauti, nuėjo vėl maudytis. Jau be sidabrinės monetos glaudžių kišenėlėje, o tik su raktais joje.
 
Dėl šios akiplėšiškos nuogalės, dėl skandalo po jos skėčiu ir šalia skėčio, labiausiai įsinervinęs buvo mano kolega policininkas Valius. Turbūt todėl prie jo, o ne prie manęs, nuo netolimos ,,stovyklavietės“ priėjo poilsiautoja, palikusi net keturis(!) savo vaikus, ir ėmė rėkauti: ,,Išveskite ją! Tai jūsų pareiga, o ne mūsų! Arba uždenkite! Dar jai pinigus duoda, pasileidėlei! Jau visai sudurnėjo žmonės. Ar visi poilsiautojai turi nuo jos pasitraukti, ar ji?! Matot, ir maži vaikai čia, ir seni“, – ir pradėjo durstyti pirštu į senesnius žmones ir į vaikus, kurių čia iš tikrųjų buvo nemažai, nors jie, bent jau vaikai, buvo užsiėmę savo reikalais – kibiriukais ir kastuvėliais, bandelių iš smėlio kepimu. ,,Jūs nesusitvarkote su savo darbu!“, – labai įsitikinusi rėkavo teisybės ieškotoja, keturių vaikų mamytė – nors keturių, bet vis tiek dar jauna. Jos vaikai dabar žvelgė nustebę į tai, kas čia darosi, gailėdami savo besinervinančios mamos. Toji mamytė, baigusi mums priekaištus, skubinai susimetė visus daiktus ant paklodės, paėmė ją už kampų, užsimetė ant nugaros, ir nuėjo su vaikais ieškoti tolimesnės ramios vietos. Labai gražiai, filosofiškai, jausmus šildančiai atrodė jos karavanas: vaikai ėjo mamai iš paskos kaip žąsiukai vienas paskui kitą, ir visi pagal ūgį – didžiausias priekyje, o mažiausias gale. (,,Maždaug kaip Juozapo broliai, atėję pas jį į Egiptą“, – turbūt, sakytumėte.). Ėjo taikydami į mamos išmintas pėdas, nors smėlyje jos užgriūva, ir tik tokius neatpažįstamus palieka pėdsakus, kokių nei dresiruotas šuo užuostų – toksai smulkutis ir birus palanginis smėliukas. Kaip patalas visai vasarai ir šiltam orui. Tai ne akmenys Egėjo jūros pakrantėje, per kuriuos basas vandens pasiekti negali, turi eiti su medpadžiais. Didžiausias vaikas buvo maždaug dvylikos metų. Pamaniau, kad toksai kaip tas dvylikametis pasaulio istorijoje prieš du tūkstančius metų atsiskyrė nuo mamos, nes jam jau reikėjo būti savo tėvo reikaluose. Šiandieninė mamytė vedėsi savo vaikus viena. Negi išsiskyrusi? Kaip ji juos išmaitina?, dar ir pajūryje poilsiauja? Gal tėtis dabar darbe savo šeimai gerovę vargdamas uždirba, ir džiaugiasi tuo, kad jo mylimieji jo dėka gali paplūdimyje lepintis? Kas ten žino, kai nieko nežinau, o tik spėlioju. Jei telepatas būčiau, tai žinočiau ir tai, ką nuogoji ,,nusidėjėlė“ apie mane galvoja, jei galvoja apie mane, o jei ne apie mane, tai apie ką ir kaip. Juk ji labiausiai paslaptinga iš visų, kurias pažinojau. Tokios niekad netgi nei nemačiau. Gal galėčiau sakyti, kad ir ją jau pažįstu, nes matau jos nuogas krūtis, visiškai iš arti, ir jau nemažai kalbėjausi, kavos siūlė iš savo griežtai asmeniško termosiuko, kuriame telpa tik trys puodeliai ir jai pačiai, ilgai čia sėdinčiai, neužteks.
Toji mamytė, nueidama su savo ,,žąsiukais“ tolyn, priartino dramos atomazgą. Valius, mindžikaujantis nuo kojos ant kojos, klausia manęs išsigandusiomis akimis, jau galutiniais, beviltiškais žodžiais:
– Ar gali ką nors sugalvoti, ar vedamės ją iš pliažo?, – ištarė sudejuodamas.
Po šių žodžių galvoti daug nereikėjo. Nieko nesakęs, užėjau merginai už nugaros ir, pasilenkęs, apėmiau rankomis abu jos papus. Taip juos pridengdamas. ,,Bent kolei ,,voronokas“ atvažiuos, šitaip pridengtus laikysiu“, – pamaniau, pajutęs nepaprastą jų galią, saldžią kaip laukinių bičių medus, esu ir jo ragavęs. Mergina nei nekrūptelėjo. Nesuprasi, ar tie jos papai prie delnų seniai pripratę, nors jauna, ar toks stiprus nesibijojimo instinktas. O Valius taip išplėtė akis, šį ekscesą pamatęs, kad aš vėl supratau, jog šitoks pareigos vykdymas man baigsis, švelniai tariant, išvarymu iš rojaus, ir karceriu. Bet mano burtas buvo jau mestas – jos žavūs papai atsikliuvo mano rankose ir aš jų nepaleisiu, kol neatsigėrėsiu, kol neatsigersiu šio sruvenančio nematomo ir matomo nektaro. Kol galimybės leis, nes tokiam atsigėrėjimui, žinau, pabaigos nebūna. Kol ji nepasipriešins. O kol kas, matau, ji nė kiek nesipriešina. (Matyt, žino, kad policininkui priešintis negalima.). Nesipriešinsiu ir aš: beprotiškam potraukio jausmui, šėtoniškam vidiniam balsui, gaivališkai avantiūrai, kurios sutramdyti nepajėgiau lyg girtas būdamas. ,,Kas bus, tas bus“, – padariau nuosprendį sau pačiam ir tolesniam šitokiam vyksmui. Papų krūteliai irgi buvo juntami – labai aiškiai, jautriai, gyvybiškai. Vienas prasprūdo tarp pirštų, ir jausmingai jaučiau jį tarpupirštyje. Glausdamas pirštus jį truputėlį suspaudžiau kiek jai neskauda, o man tai didino pasitenkinimo šėlsmą. Kito papo krūtelis jaučiau kaip slypi mano delne uždengtas. Laukiu ką jinai pasakys. Laukti buvo palaiminga. Abi jos nuostabios krūtys, į kurias tik žiūrėjau, dabar mano rankose. Ar begali būti didesnė laimė, ir netikėtumas! Netikėtumas, tai niekai, didelės vertės neturi ir paraku kvepia. Svarbiausia, ir viską nustelbia, tos apsunkusios jos ,,begėdės“ krūtys – deginančios ir alpinančios, prie kokių gyvenime daugiau jau niekada neprisiliesiu. Vien už tai netikėtumui dėkui, netikėtumui, kad laimė man nusišypsojo nenumatyta. Dar galėčiau, jei apsispręsiu, be abejo, prostitutę susirasti. Bet koks prostitutėms malonumas, kai liečiasi ne tas, kurio jos nori; manau sunkus joms šis verslas, nors ir privatus, ir absoliučiai asmeniškas, ir pelningas. O šioji mergina nė kiek nesibjauri, bet atvirkščiai: jai patinka, kad apkabinau. Nuo lietimo papų krūteliai paburko. Jutau odą (negaliu sakyti faktūrą) aplink krūtelius. Ji buvo kitokia – šiurkštesnė už visą baltąją krūtų odą, bet vis tiek aksomiškai maloni. Oda aplink krūtelius tamsesnės spalvos, nelygi, pastebimesnė grublėtumu, kuris irgi švelnus ir jaudina, gražiai moters patrauklumui ,,sugalvotas“ ir reikalingas. Krūtelį, kuris patekęs tarpupirštyje, aš dar labiau suspaudžiau. Paskui jį perėmiau tarp kitų pirštų. Tada ji pakėlė savo rankas ir uždėjo ant manųjų; uždėjo šiltai, pritariančiai, labai atsidavusiai. Ir, mano rankų atplėšti nuo savęs nė nepamėginusi, savo rankas tuoj vėl nuleido žemyn, palikdama ant savo krūtų tik manąsias. Net apsąlau, nes tai reiškė: ,,Laikyk mano krūtis ir toliau kiek nori, kiek leis aplinkybės, šitaip leidžiu saugoti viešąją tvarką ir ištaisyti ją pažeistą“.
Nei susapnuoti to negalėjau. Krūtų tik jaunatviškas stangrumas besipriešino, o ji pati – ne; laikydamas, aš jas ir paspausdavau, o ji ir už tai nepyko. Jaučiau siela ir rankomis viską, ką krūtys duoda. Visą vynuogišką svorį, idealią formą, jaučiau jų svaiginančią jėgą, į mane sklindančią, kokios neturi jokia policija, ar narkotikai. Nors narkotikų nesu paragavęs, bet žinau, kad svaigina neatsispiriamai. Deja, ir pražūtingai.
Man nieko, už jos nugaros slypinčiam, nesimatė, bet viską labiau negu akimis matė mano delnai. Aš jos krūtis rankomis tai paverždavau, tai leisdavau nusvirti ir aptsipalaiduoti. Gražiuosius jos papus, švelnius kaip baltų debesėlių pasiekiamumas, aš turėjau. Tai buvo grynasis menas.
Rankų neatitraukdamas atsiklaupiau, kad patogiau būtų, nes ji buvo atsisėdusi ant sulenktų savo kojų.
Nesinorėjo juokauti, bet velnias manyje nesnaudė, ir klustelėjau?
– Kaip, Valiau, ar nesimato dabar visuomenei, kad ji nuoga?
– Ji ne nuoga, asile, o pusnuogė, – pyktelėjo jisai. – Kaip tave į darbą priėmė, jeigu nesuvoki paprasčiausių dalykų. Nedirbsi!
Nusigandau tokio aiškaus išaiškinimo.
– Nežinotum, kaip protokole reikia užrašyti: nuoga ar pusnuogė, – pridūrė ,,Žaveras“ Valius.
Reiškia protokolas tikrai bus. O, maniau, kad bent ją, tokią neparastai gražią, jis paleis nenubaustą, aprengęs suknele, ar nors liemenėle, o gal paleis ir neaprengtą. Man išvis, jei padorus būčiau, nereikėjo savo kolegos menkinti. Kad jis pareigingas skrupulingai ir doras, tai tik pavyzdys, o ne pasišaipymų objektas. Jis, iki šiolei, net ir nenusikeikdavo riebiau negu ,,Rupūs miltai!“. Bet dėl šios nuogapapės aš kapituliavau dorovei ir pareigai, persimainiau į nepolicininką, pradėjau elgtis savižudiškai. Ir nesimatė tam pabaigos, o tik dramatinimas, nes nekaltoji savo papais mano jausmus buvo užvaldžiusi neatšaukiamai.
Deja, viršilai vis labiau dariausi nepakenčiamas, nes pasakiau vėl:
– Aš prašysiu, kad patruliuoti manęs neskirtų su tavimi, kad skirtų su mergina.
– Tau išvis daugiau neteks patruliuoti, – atsakė į naivų mano ketinimą.
Tai štai kaip aišku, kad man reikėjo verčiau bristi į jūrą atsišaldyti, o ne su kolega konfliktuoti. Gal pridursite ,,o ir ne papus glamonėti“. Bet taip pasielgtų tik tas, kuriam papai neatima proto.
Pajutusi, kad aš jai už nugaros atsiklaupiau, ir išlaukusi mūsų kivirčo pabaigos, ji... palengva atsistojo. ,,Kaip tai suprasti?, – mąsčiau. – Ar ji nori, kad daugiau žmonių šį keistą nonsensą pamatytų, ar gelbsti mane iš negarbės, manydama, kad vyrui, dar ir policininkui, klūpėti nedera?, ir turiu atsistoti ir aš“. Neuždaviau jai tokio klausimo, nes jis man visai pašalinis. Atsistojo ji šalia savo skėčio, nes stačia po juo nebetilpo. Saulė užliejo jos pečius, krūtinė liko šešėlyje. Ir mano rankose. Tapo matoma iš daug toliau. Visu ūgiu parodė, koks dieviškas jos sudėjimas, kaip taisyklingai išaugusi, kokia tiesi! Tik užpakaliukas pūpso atsikišęs, nepaisydamas tiesumo. Visais atvejais laikėsi santūriai, labai ramiai, ir tai buvo kažkaip nesuderinama su jos ,,palaidumu“, pašėlusiu nuogumu. Kitiems kalbant, daugiausia tylėjo. Tačiau, kai dabar atsistojo, sako nedaug tylėjusi:
– Aš ne šventoji, kad prieš mane klūpėtumėte. Ir nemanykite, kad aš eisiu iš čia, jei atsistojau. Nebent palydėtumėt?, – tikrai klausiamai tarė.
Štai ir atsakymas mano spėliojimui ,,kaip tai suprasti“. Labai sielą palengvinantis. Nieko neatsakiau. Bijojau, kad žodžiais neišardyčiau padėties, kurioje esu. Kad, kyštelėjęs kalbų, neprarasčiau jos nuogos krūtinės ir jos visos. Tik vėl galvojau: ,,Kokia tu galėtum būti šventoji, jeigu šitaip apsinuoginai tarp žmonių. Ir vakar buvai čia nuoga, ir užvakar. Ir dar, ko gero, rytoj ateisi. Ir leidi štai šitaip neleistinai tave pridengti. Nors ir policininko rankomis, bet vis tiek merginai šitokio elgimosi yra maksimaliai per daug. Žinoma, per daug merginai kasdieninei, standartinei, niekuo nepasižyminčiai, kokias esame įpratę matyti. Bet tu, nuostabioji, esi asmenybė, ne tik nekasdieniška. Net ir nekasmetinė. Ir išvis nematyta nei girdėta, verta gražiausios knygos viršelio, kurioje apie tave parašyta. Todėl tau viskas ir leidžiama, viskas ir tinka, o man – patinka“.
Bet tylėjimas užsitęsė iki nejaukumo, todėl paklausiau. Kaip sakoma, ,,ko nors“:
– O jūsų vardas ar ne Marija?
– O Dieve, kaip jūs atspėjote!? – ne juokais nustebo ji. – Žinojote, turbūt, iš anksto?
Man norėjosi rimtai jai atsakyti, nežaismingaujant – jaučiau jai pagarbą. Jaučiau jai nežemišką dėkingumą už mielą pasitikėjimą manimi, todėl labai draugiškai pasakiau:
– Žinote, panele Marija, šis jūsų vardas Marija yra dažniausias pasaulyje. Todėl ir atspėjau pagal tikimybių teoriją.
– Šito tai nežinojau, – neatsigręždama tarė man, nors girdėjo gal ir kiti, bet į kitus ji dėmesio nekreipė. Kaip ir aš.
 
Tarsi įdomioje televizijos laidoje, svarbesnius epizodus pakartoju.
Ji nei neketino atplėšti mano rankų nuo nepakartojamų savo papų, kai juos apkabinau. Leido juos išlaikyti tiek, kiek truko čia aprašytas veiksmas ir dialogai. Ji sėdėjo, ir kad patogiau būtų man jos papus ,,dengti“, atsiklaupiau jai už nugaros. Tada palengvėle ėmė keltis nuo savo ,,saulėgrąžų“ patiesalo. Nepaleidau jos papų ir besikeliančios. Kartu su ja stojausi ir aš. Kai ji kėlėsi, papai mano rankose dangiškai apsunko, pasiduodami svarinančiai žemės traukai, nes ji pasilenkė žemyn. Pasunkėjo lengvindami mano žemišką susirūpinimą, nuslopindami grėsmės pojūtį, kad savo elgesiu užsitrauksiu bausmę. Pasikeldama, atsirėmė rankomis į patiesalą – tuomet jos papai nusviro labiausiai, daug labiau negu buvo ramybės būsenoje, kai sėdėjo ant savo pariestų kojų, ir tik viena, tai kita, ranka ramstėsi į žemę. Pasiremdavo delnu, ištiesdama savo ilgus grakščius pirštus. Plaštakos gražusis akcentas buvo lakuoti nagai, kurių tik vienas buvo nenulakuotas. Matėsi visa jaunatviška graži jos ranka, o ties petimi – skiepijimo randas, primenantis, kad senovėje vergai, kurie šitokiai kaip ji tarnavo, buvo ženklinami karšta geležimi. Įdegusi visa, išskyrus krūtis, ir kas po kelnaitėmis. Gaila, kad tas jos patiesalas buvo ne kokiame nors pritemdytame buduare, o saulėtame pajūry, kur intymumas suvaržytas. O toks kaip šis, išvis neleidžiamas.
Jai pasikeliant, papai labai erotiškai pakeitė savo formą, labai papilnėjo, ir aš labai sotinančiai pajutau koks magiškas jų svarumas, kaip dieviška tokį kūrinį laikyti, sukelti ir jausti. Tai buvo tarsi įrodymas, kad vynuogės prisirpusios jau visiškai, ir yra pats tinkamiausias metas jas ragauti. Spėliojau, ką dabar ji darys, kai atsistojo. Bet nedarė ji nieko. Stovėjo, ir tiek. Ką pasakė, jau žinome. Tarytum tyčia laukė, kur ją nuves likimas arba policija.
Nevengiau su krūtimis, jas laikydamas, žaismingauti, šiek tiek jas maigiau. Subtiliau sakant, glamonėjau, nors ir santūriai, kaip santūri jos laikysena. Aistros stengiausi daug nerodyti. Nei judesiais, nei niekuo, ką kiti galėtų pamatyti. Stabiliai krūtų nelaikiau, nežymiai jas judinau, bet tik nežymiai. Būtų buvęs per didelis atsipalaidavimas, jei rankoms būčiau davęs visą valią, kokią jaučiau, kokios norėjau. Bandžiau išlaikyti tą statusą, kad tai yra pateisinamas jos krūtų pridengimas, o ne kūniška meilė viešumoje. Lengvai krūtis spaudinėjau ir viena, ir kita ranka, kad kuo pilniau jas jausčiau. Ir jutau. Jutau palaimingai. Kiekvienu nervų receptoriumi, esančiu pirštuose ir delnuose, visa plaštaka. Papai, tai yra krūtys, buvo vos beapimami – paties reikalingiausio didumo. Apimami pilnai, nors ne iki pat krūtinės. Niekuo nepaneigtum, niekaip nenuslėptum tokių. Jokia kramplenine, ar bet kokia gražia liemenėle, kurią ji buvo nusimetusi. Išliktų gražūs po visom suknelėm. Todėl, kad pakankamai dideli. Jei dideli, tai vien todėl argi gali būti negražūs? Negali toks nei klausimas kilti. Nepavargstu šitai kartojęs. Nuo jų pavidalo, ir ką jie davė man, nenutolstu nei mintimis. Nepakartojami.
Visa jų erotinė esmė į rankas tilpo. Papų krūtelius tyčia perimu tarp kitų pirštų, paskui vėl tarp kitų. Aš stoviu jai už nugaros, prie jos kūno per daug nesiglaudžiu, tik papus laikau apglėbęs ištiestom rankom. Vykdau savo, policininko, pareigą, vyresniojo paliepimą. Juk jis, viršila, vilties šaukdamasis, man liepė ją pridengti, tik nepasakė kaip. Pasimetęs juk kláusė manęs ,,Ar gali ką nors sugalvoti?“. Ir poilsiautojai prašė ją pridengti. Pridengiau nuostabiausiu būdu, kiek tai buvo įmanoma. Dar nuostabiau jos papais pasimėgauti galimybių nebuvo.
Jie buvo trupučiuką vėsoki, nors diena buvo smarkiai šilta. Štai net įvardžiu ,,jie“ papus vadinu, tartum gyvybę. Mat pūtė gaivus jūros vėjelis ir vėsino malonia vėsa tuos jos papus, gražiąsias kūno linijas, mergiškąsias puošmenas, kurios daugeliui taip rūpi. Apglėbti mano rankomis išnokę jos papai nė kiek nesuprakaitavo. Gal ir todėl, kad smarkiai suspaudęs nelaikiau, vis atpalaiduodavau, kad jie nusvirtų iki natūralios savo padėties, o aš tik vos vos, be jokios fizinės prievartos, juos jausčiau, prilaikydamas labiau iš apačios. O jinai kantriai, bet nekentėdama, stovėjo per kelį atpalaiduodama tai vieną koją, tai kitą. Patruliavimo kolega Valius jau nieko nei nekalbėjo, tik tebestovėjo toje pačioje vietoje kaip atėjęs, ir žiūrėjo daugiausia į merginos dėžutę ,,Paaukokite man“, tarsi laukdamas kada ji pagaliau prisipildys.
                                                                         
 
                                                                                                                          2014 metai
 
- bus dar -