Kas sakė, kad namui neskauda,
Kada jį vienatvei palieka,
O vėjas per naktį vis daužo
Medinę langinę į sieną?!
 
Neišlaiko net stogo grebėstai,
Suklumpa nuo metų naštos.
Krūmynai ir dilgėlės rėkia:
Nereikia trobos apleistos! 

O buvo, kadaise ji buvo
Pakeleiviui svetinga, jauki,
Daržely žydėjo lelijos,
Augo rožė graži, išdidi.
 
Džiaugės obelys, jaunos vyšnaitės,
Kai gegužio šiltais vakarais
Mėlynakei šio namo mergaitei
Puošė plaukus baltaisiais žiedais.
 
Metai bėgo, su jais išskubėjo,
Kas į smėlio kalnelį, kiti dar toliau,
Kur viltis, o gal sapnas žadėjo,
Kad gyvenimo laimę bus rasti lengviau.
 
Nežinau, ar ten laimę sutiko,
Ar buvo dienų šviesesnių,
Tik erškėtrože rožė paliko
Ir varva raudonu skausmu.