Mes buvome keliese brendantys į saulę,
pasiraitoję kelnes iki kelių.
Griausmai pašiaušė uodegas košmarų
ir suginė visus kaip aveles į spintas
po sulankstytais baltiniais.

Neaplankys pagąsdinti sapnai...
Ateik... Toks, koks esi – neprijaukintas...
Kur po palangėmis sulijo hiacintas
ir prietemoj išseko spinduliai...

Žadėjau? Nežadėjau? Nežinau.
Bet ištiesiau nekenčiamas rankas...
Ateik nekeičiamas, o jeigu kas,
kaip nors likutį atšvaito pasidalinsim.
Ateik toks, koks esi, prieš lietui išsiskirstant.

Bijojom daug? Bijosim dar daugiau,
bet patys sau dar galime įkąsti.
Nutūpk į glėbį. Dantys pagaląsti.
Stipriai priglausk, tada gali pasmerkti,
taip, kad prisemtos valtys apsiverstų,
nuskęstų lūženos, nematomos nuo kranto.

Dangus vis blausiasi, bet prasimerkia,
ir idealai apšviesti į žemę prašosi.
Vėl patikim, kad vėtros mus mylavo,
pasrūva pelkės, raibuliuoja, paskutinis lašas
nukapsi ant kaktos netekdamas moralo.