Šiaurys pikčiurna staugia už langų,
tačiau bejėgis žiburį užpūst.
Man norisi iškast iš po sniegų
auksuotus drebulių, beržų lapus,
apklot jais vėjo daužomas šakas,
kad medžiams nereikėtų šalčio kęst.
 
Man norisi gėles pasėt laukuos,
pavasariu praeit šiurkščia žeme.
Ir išeinu aš pasitikt pūgos
visam jos šėlstančiam neramume.
 
Pašėlk, šiaury. Ne vienas tu žinai,
kaip gera iki valiai išsidūkt,
save įrodyt aiškiai ir pilnai
nesivadinant svetimu vardu.
 
Kodėl ne laisvas vėjas aš? Žmogus
bejėgis, menkas, varganas, pigus...