Aš netikraisiais pranašais nebetikėjau, 
Bet tu atėjęs ištarei —myliu,
Ir man atrodė, kad nesmarkūs vėjai
Ir nebėra jau paukščių nebylių.

Abu mes buvom nekalti ir tylūs, 
Ir nežaliavo kelkraščiuos žolė, 
Nuėjome vėl, rodos, mylių mylias, 
Kol neprabilo paupy kielė.

Paskui dar buvo kitas kelias, 
Juo eiti klumpant darėsi sunku, 
Tu krūpčiojai, o kaimenės avelių
Mus palydėjo prie žalių kalvų.

Ir buvo viskas taip skaudu, netikra, 
Sakiau, jog netikėjau pranašais, 
Bet tempėsi jausmai, kaip tempias likra, 
Nors tikro jausmo buvo per mažai...