,,Ar aš sugebėjau iki šiol užsidirbti
pinigų nors vienam cigarui?“
Stendalis
 
Viską, visas priedermes, jausmuose stelbė ir nustelbė pasigėrėjimas jos gražumu, kuris pasimatė dar nuo tilto, ir didėjo prie jos ateinant.
 
Trukt už vadžių, ir vėl iš pradžių. Verta pakartotinai prisiminti tokią nestandartinę situaciją, nepasitaikiusią nė filme pamatyti, o filmų esu matęs daugiau, negu pinigų litų per mėnesį gaunu. Atvirai sakant, mes su neramia širdimi pasukome link jos eiti. Ne tik aš, bet, mačiau, buvo sutrikęs ir viršila Valius, mano viršininkas šiame pliaže ir visame gatvių patruliavime. Susijaudinęs, įsitempęs kaip styga ir nė į šalis eidamas nesidairė, nors tokį įprotį turi (policijoje dirba seniai, tad įprato). Vis dėlto – viešumoje nuoga iki pusės mergina, o tai nėra paprastas nei įprastas dalykas, su kuriuo teks oficialiai susidurti, pirmąkart visoje tarnyboje, be abejo, ir jam. Man įtampa kyla todėl, kad versti ją apsirengti nelengva bus ir dėl asmeninių nuostatų – tiek dėl tos merginos nuostatų, tiek dėl manųjų. Jei ji nusirengė, tai jos reikalas. Jos reikalas ir apsirengti, arba neapsirengti. Dėl manęs, merginos visos gali būti nuogos, prievartauti krūtų apsirengimo – nevyriška ir nedemokratiška. Matosi, jauna, bet jau užtikrintai subrendusi, papai svarūs ir gražūs tarsi bijūnai, kaip gražus taip pačiai ir veidelis, kuris, kuo arčiau ėjome, tuo darėsi gražesnis. Tai kam tai slėpti!? Bet policininku jeigu nori dirbti, tai turi eiti visur kur liepia, ir sutvarkyti kas įsakyta. Koks pliuškis būtum, jei bijotum prie nuogos merginos prieiti, nebūna tokių policininkų. Bet ši užduotis išskirtinai jaudulinga, ir nežinia, kaip laimingai pavyks ją atlikti. Užduotis nors maloniausia iš visų buvusių, bet kartu gali būti ir sunkiausia. Todėl, kad su ja, tokia gražia, konfliktuoti negalėsiu, o aprengti, deja, būtiniausiai reikės. Tai ką reiks daryti!? Kaip Hamletui reikės situaciją spręsti. Įstatymas nejautrus jokiam grožiui – negalima nuogai viešumoje būti, ir viskas. Nereikia nei komentarų. ,,Tam yra moterų pliažas“, – brandinau galvoje ir tokią mintį, kai ėjau į ten, kur ji apsinuoginusi ,,trikdo poilsiautojų ramybę“. Jeigu reikės jai ką nors būtinai pasakyti, ją drausminti, pasakysiu būtent šitaip – beįmanomai liberaliai ir švelniai, nutariau mintyse. Smarkiau jos neapibarsiu. Nežinia, ką darysim. Aišku kol kas tik tai, kad paliepimą trūks plyš privalom įvykdyti, nepaisant jokio neįprastumo. Mums pavesta ją aprengti. Jei patys nepajėgsime, tai pastiprinimą atsiųs. Manau, ji pati apsirengs. Matysim.
Kai priėjome, viskas klostėsi daug paprasčiau, negu tikėjausi (bent iš pradžių), nes, maniau, kolega staigiais judesiais puls ją vystyti į drabužius. Bet sustojome prie jos ilgų kojų, kurias buvo truputėlį sulenkusi, ir tylime. Aš tai nutariau tylėti tol, kol tarnybinė pareiga neprivers kalbėti, neketinu šio įsakymo uoliai įvykdyti. Išvis gal nevykdysiu. Kad nuoga, tai ne nusikaltimas, ir anoks čia tvarkos pažeidimas. Tylėjau ir žiūrėjau slapta šypsodamasis. Tegul kolega stengiasi, pareigą vykdo kaip ,,šestiorka“. Štai jis kaip tik ir sako, drąsos sukaupęs:
– Panele, jūs turite tučtuojau apsirengti.
Logiškai mąstant vertėtų pasakyti, kad ji apsirengti turėjo dar iki šių žodžių nuskambėjimo, nes iš tolo pamatė mus uniformuotus į ją atžygiuojančius, mačiau kad ji iš toli mus pamatė. Pastebėjau, kad gretimais besišildanti moterėlė bakstelėjo jai į petį ir parodė ranka mūsų pusėn, kažką pasakydama. Bet nuogalė tik kilstelėjo akis nuo knygos, ir vėl ėmė skaityti – tarytum į debesis pasižiūrėjo, o ne į policiją, jos ateinančią ,,pasiimti“. Pamatė, kad dangus nedebesiuoja, greit lietus neužlis, ir skaito toliau. O juk negalėjo nesuprasti ko reikalausime, kad ir baudos čekį gal išrašysime. Bet ji negriebė liemenėlės, kaip natūralu to tikėtis, o tik dar labiau atsipalaidavo, visiškai laisvai ištiesė kojas, jas nedroviai netgi praskėsdama. Nedroviai, bet vis tiek kultūringai: negi scenoje jinai buvo, ir be kelnaičių! Ir gerai, kad ji nerimastingai nesureagavo mus pamačiusi, apsidžiaugiau mintyse, negalėdamas atsistebėti į ką mes artėjame, ir štai priartėjome.
Ji nekreipdama dėmesio skaito kaip skaičiusi, ir jau pervertė naują puslapį. Kolega sako vėl:
– Panele, jūs turite apsirengti.
Jau be žodžio ,,tučtuojau“. Matyt, suprato, kad šį reikalą sutvarkyti pavyks ne tučtuojau.
– Aš apsirengusi, – šįkart jau atsakė ,,šventoji Magdalena“, ar kaip ją pavadinti. Arkikatedroje Bazilikoje, kol joje buvo Paveikslų galerija, matydavau atgailaujančios nusidėjėlės portretą, kuri irgi buvo pusnuogė, ir jei atmintis nemiglota, užrašas skelbė, kad tai buvo ,,šventoji Magdalena“. Tad ir šią, asociacijoms veikiant, gal šitaip vadini? Vardo, ant savo papo tai neužsirašiusi, ne pardavėja ji, tik auksinis medalikėlis tarp papų kybo – ant ganėtinai ilgos grandinėlės, žinoma, taip pat auksinės. Medalikėlis slypi kaip tik per vidurį tarp krūtų, tarytum apsaugotas iš abiejų pusių. Tik nežinia kas kam būtų brangiau – krūtys, ar tas medalikėlis. Jame kažkas išgraviruota, gal jos vardas. Iš tikrųjų reikėtų padidinamojo stiklo – jam perskaityti. Ji Valiui atsakė (kai tas liepė apsirengti) visiškai ramiai, lėtai pakeldama galvą. Bet akis nukreipė, man netikėtai ir net gąsdinančiai,... tiesiai į mane, nors aš nieko jai nesakiau. Gal nesiorientuoja mergelė iš kur balsas atsklinda, pagalvojau – stovėjome su Valiumi atokiai vienas nuo kito, ne greta. Ir žvelgia kaip žiburiukais, akių nenuleidžia, tiria mane. Akys mėlynos tarsi dangus, drąsios, teisingos. Tačiau ir neatlaikomos. Ką jau ką, o žvilgsnį, tai tikrai atlaikysiu – žvelgia graži mergina, tad tik džiaugtis tuo reikia. Žiūriu ir aš į ją nė nekrustelėdamas. Ji žiūrėjo man į akis ilgai, ilgiau negu būdinga nepažįstamųjų dialoge. Ir monologe, kaip yra šį sykį. Žvelgė įsistebeilijusi, labai ryžtingai ir tyrai. Tvirtas charakteris, supratau. Nepanikuoja, nei nejuda, nesiblaško nė kiek. Tik rankas praskėstais pirštais užsidėjo sau ant šlaunų, knygą nuleidusi tarp kojų. Rankas lėtai perbraukė sau šlaunimis iki pat kelnaičių ir taip paliko jas, rankas, savo kojų gilumoje, kaip tai daro kai kurios linksmai besijuokiančios mergaitės: besikvatodamos jos net pasilenkia, ir suglaudusios savo delnus suspaudžia juos sau tarp šlaunų. Knygą padėjo atverstą, raidėmis žemyn, viršeliais į viršų. Žinoma tam, kad nepamestų kur skaito, o tai reiškė, kad ji žada tuoj vėl skaitymą tęsti, mãno, kad su šiais dviem ateiviais daug valakitos neturės, nors jie ir policininkai. (Neišgaruoja man iš galvos senoviški dzūkizmai: valakità, tai gaišatis.). Kolega Valius, matau, sutrikęs. Atsisuko į mane ir žiūri klausiamu žvilgsniu – pastebėjau akies krašteliu. Visiems tylint, mudviem nuo jos nesitraukiant, po ilgos pauzės mergina pakartojo:
– Galgi nematote?, aš apsirengusi?! – labiau klausdama, negu atsakydama pasakė ji, vis nenuleisdama akių nuo manęs, o ranka parodė į savo kelnaites. – Apsirengusi europietiškais drabužiais. Gal turiu apsikūtoti, kad tik nosis kyšotų?!
Aš dar tyliu, bet draugas daug netylėjo:
– Prašau apsirengti! – trupučiuką pikčiau tarė, žvilgtelėjęs į jos dailią nosytę. Tiksliau sakant, ne pikčiau, bet įsakmiau. Ir nepasakė ,,prašom“, bet ,,prašau“. Aš, pastebintis smulkmenas, pastebėjau ir šitai. Suprantama, nekyštelėjau trigrašio, kad mandagiau yra sakyti ,,prašom“, net jei ir vienas stovėtum priešais tvarkos pažeidėją, kurios, galvojau sau, įdomu būtų sužinoti vardą. Jei rašysim protokolą, tai sužinosim.
– Aš gi jums sakau: esu ap–si–ren–gu–si!, – pasakė lėtai, bet pabrėžtinai, paskutinį žodį tardama skiemenimis.
Dabar ji (sakyčiau, ačiū Dievui) žvilgsnį permetė nuo manęs į Valių, į tą, kuris jai kalba ir reikalauja. Ir nuo jo nenuleidžia akių, įrėmė žvilgsnį ir laukia ką jis dar pasakys. Jis tuoj ir pasakė:
– Gal nežinote kad nuoga jūsų krūtinė!?
– Žinau. Tegul nežiūri, kam nepatinka. Viską aš žinau. Štai iš šios knygos sužinojau, kad Napoleoną popiežius karūnavo Paryžiaus katedroje.
Ji pakėlė atverstą knygą, ją užvertė, palikdama tarp puslapių grakščius pirštus, kilstelėjo knygą Valiui kone panosėn, ir pakreipė galvą į mane, lyg svarstydama, ar ir man mostelėti knyga į panosę. Valius turėjo sureaguoti į tokį drąsuolišką gestą, ir slebizavodamas kaip pirmokas knygos pavadinimą pusbalsiu perskaitė: ,,Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Viktoras Hugo“.
– Jeigu žinote, tai žinote ir tai, kad nuogi papai kiekvienam nerodomi, – išsprūdo man netikėtai susižavėjimo pilni žodžiai.
Valius pajuto, kad pasakiau nepolicininkiškai, ir netgi su pasigėrėjimo gaidele, todėl krustelėjo kažkaip nemotyvuotai mechaniškai, ir pataisė mane, sakydamas jai tarnybiškai:
– Žinote, kad pusnuogei viešumoje būti negalima. Pažeidėte viešąją tvarką.
– Ir nuogai negalima, – leptelėjai ant jo žodžių viršaus, bet į tai jis nesureagavo.
– Jūsų gražūs papai iš tikrųjų nuogi, tai kodėl šitaip elgiatės?, – vėl man ištrūko pašaipūs, adrenaliną gaminantys žodžiai. (O kiek adrenalino būtų prie tų papų prisilietus!). Pasakiau kažkaip netikėtai, visai ne pagal planą, kurį visada turėjau kiekvienam išankstiniam pokalbiui. Sakinys, ir vienas ir kitas, ištrūko kaip paukštis, kurį laikai rankų nelaisvėje, bet jis suplasnoja ir išsprūsta į erdvę, kurioje nėra galo nei pabaigos. Kaip krūtis iš ankštos suknelės netikėtai išsprūsta linksmai šokančiajai. Pasakęs sunerimau, kad ji nepalaikytų tų mano žodžių rimtais ir negriebtų liemenėlės apsirengti.
– Gerbiamasis, jūs sakote papai. Nežinau ar šitaip gražu; gal paieškotumėte tinkamesnio žodžio, – ji vėl atgręžė savo veidelį į mane ir kalba toliau, degindama akimis ir nuogais papais.
– Aš nekalta dėl to, kas kam nepatinka, nes, kaip matau, priekabiaujate, ir dar šnekate neleistinai. ,,Nemandagiai“, – pasitaisė ji. – Jeigu nepatinku, tai reikalas jūsų, bet papais daugiau nevadinkite.
Ir prisidengė po šių žodžių nuogas krūtis rankomis, jas smarkiai paspausdama. Lyg dėl to, kad nuogos mums neva nepatinka. Bet greit rankas bejėgiškai nuleido, ir papai vėl tapo matomi ir laisvi. Vis dėlto bejėgiškumo joje nesimatė, psichinės jėgos, kuri iš daug ko matėsi, ji turi daugiau ir už mus.
Kai buvo pakėlusi rankas prie krūtinės, dingtelėjo mintis (ir visada esantis noras): jeigu šitaip aš galėčiau rankomis josios krūtis užvaldyti, apimti jas visu pilnumu, visa laisve! Jeigu šitaip ne ji, o aš rankomis jos krūtis, lengvėliau negu ji, suimčiau ir paspausčiau. Tai laimė būtų! Dingtelėjo lyg žaibas ši jaudinanti, šitokia drąsi, neįgyvendinama, beprotiška, tačiau man negėdinga mintis, ir matau,... kad ji manęs nepaleis. Ta idėja neišeis iš galvos, kol jos papai bus nuogi, kol čia stovėsiu. Jeigu nuogi bus ir toliau, tai tikrai atsiklius mano rankose. Būtinai, – pažadėjau sau nevalingai, neatšaukiamai, potraukio stichijai atsidavęs, degdamas nekantriu susijaudinimu. Toks noras, sumanymas, jaučiu man tolydžio bręsta, bręsta nesulaikomai ir neišvengiamai kaip šiltas saulėlydis arba šiltas saulėtekis, bręsta pavojingai, bet visai sąmoningai, aiškus kaip savanoriškas kritimas į bedugnę, kurioje paklotas pūkinis paklotas. Pasakiau jai ne tai, ką galvojau:
– Papų, panele, iš viso tėra tik du pavadinimai, ir abu gražūs: papai ir krūtys. Tai ką čia daug rinktis, kai viskas po rankom, ir jau beveik rankose.
– Vaikeli, norminėje kalboje šešiasdešimt penki tūkstančiai žodžių, tai ką čia, atsiprašant, blevyzgoji, – staiga visiškai arti manęs prisistatė chalatu apsigobusi senutė, matyt, mokytoja – ja esanti, arba buvusi. Jos tartis buvo kažkuo labai pedagogiška, todėl taip ir pamaniau. Nusigandau. Ji, pasirodo, girdėjo ką aš sakiau, nors kalbėjau negarsiai, kad tik ,,nusidėjėlė“ girdėtų. Nieko neatsakiau, tik pasitraukiau žingsnelį nuo tos mokytojos. Man užtenka kalbėjimosi su ta, kuri patinka, ir yra ,,kalta“.
Kažkodėl – kaip visą laiką, nei iš šio nei iš to – šmėkštelėjo galvoje ką aš katedrinėje Paveikslų galerijoje matydavau. Vizijose atsigamino ,,Kristus Emause“ bei Ferdinando Ruščico paveikslą ,,Vėjuota diena“ pamačiau. Ten namas ir berželiai taip plėšomi, kad šaltas rudeninis vėjas rodydavosi mane ir iš Katedros išneš, kai į tą paveikslą užvertęs galvą įsižiūrėdavau. Norėdavau, kad Jėzus nužengtų į valtį ir suvaldytų šią vėtrą Tiberiados ežere. Net šaltis nuo šio prisiminimo apėmė. Bet tuoj nuvijau klaidžiojančią mintį, ir noriu daugiau pasakyti, kokios apystovos buvo aplink mus, papasakoti ne vien apie šio spektakliuko pajūryje ,,vaidintojus“, kurių pagrindiniai buvome trys: mudu su Valiumi ir ,,kaltininkė Magdalena“.
Maždaug numanomas vaizdas: susidarė aplinkui skėtį nedarnus, ir platus ir siauras, besikeičiantis ratas žiūrovų, tinkamiau sakant, smalsių žioplinėtojų pulkas – nuodėmės, atrodytų, nemačiusieji! Jų dauguma būriavosi merginai iš priekio, o kurie stoviniavo jai už nugaros, buvo lyg tyčiomis suvarytieji, lyg atomazgos laukiantys statistai, nes neatrodė, kad šitiems papų nuogumas rūpi. Ir tik velnias žinojo, kas čia jiems rūpi. Bet štai praeidama pro vyrus pagyvenusi, ir, matos, neištekėjusi, bet dar graži mergina kilsčioja galvą į kiekvieną nuogale besidomintį, ir vienam sako: ,,Kuo šitie vyrai taip domisi!? Nepadoru į tokias merginas dairytis!“. Pasigirdo tylus atsakymas, lyg jai, lyg dar kažkam: ,,Turi putes tarp kojų ir nori, kad jomis nesidomėtų“. Prunkštelėjo keletas išgirdusiųjų. Šitaip supervyriškai pasakė ne tasai, kuriam ta praeinančioji replikavo, bet visai kitas, randuotas, vyras, aukštas ir nestoras, nes tokio amžiaus vyrai būna jau su pilvais. Nežinau, kiek ,,nusidėjėlei“ jis patiko. Manau, kad toksai nepatiko, kadangi buvo gerokai jai per senas, be to, kas jo amžiui labai netiko, buvo apsirengęs džinsiniu kostiumėliu, kurio ir kelnės buvo praplyšusios, ir alkūnės nuzulintos iki skylių. Matyt, kontoroje raštininku dirbo, pamaniau, jei švarkelio alkūnės šitaip pradilusios. Šitokiam nelabai tinka su jaunomis panelėmis šmaikštauti taip paleistuviškai, ir to, turbūt, nebūtų jis daręs, bet buvo pastebimai išsigėręs ir, matyt, ėjo gerti toliau, nes ne maudytis nužingsniavo iš šios įvykio vietos, o į krantą taku, kuris išveda į alaus statinę ant ratų. Statinė stovėjo tuoj pat už kranto, kopatvorėmis išraizgyto, ir tai buvo paskutiniai tokio alaus pilstymo po atviru dangumi metai – rudeniop išvažiavo tos geltonos proletariškos mobiliosios alaus statinės negrįžtamai, nes pakankami atsirado prašmatnių alaus gėryklų, kuriose gali minkštai ir atsisėsi ir lauk neišvaro net ir tada, jei daugiau nieko neužsisakai viską išgėręs ir suvalgęs. Jeigu dar ir atpigtų alus (kaip tų statinių – kainavęs po dvidešimt vieną kapeiką bokalas) tai būtų išvis Amerika.
Gal neverta sakyti, bet tasai pasigėręs, traukdamasis iš čia kur esame, nežinia kodėl išsitraukė iš maišelio kitą, tradicinio pasiuvimo, švarkelį, ir jį apsivilko. Bet jau ir to švarko ripsas buvo pastebimai nublukęs, ir prie džinsinių kelnių netiko, nes tai jau nebuvo apsirengimas ansambliškas.
 
Čia, Baltijos paplūdimy (netgi ne ant kranto) vyko tikras spektaklis kaip ,,Amerika pirtyje“, kurį Vilniuje buvau matęs. Tik niekaip negalėjau suprasti, ar surežisuotas, ar stichiškas, savaiminis, lietuviškai sakant – kaip savaiminis būna miškas, vaizdingesnis už sodintinį. Štai žilstelėjęs vyras labai atsargiai, apskaičiuotai, kažkaip šonu artėdamas išdrįso kaip savo paimti merginos knygą, ir pasižiūrėjo antraštės, lyg norėdamas patikrinti, ar tikrai ji skaito ,,Paryžiaus katedrą“. Įsitikinęs, kad tikrai, padėjo knygą kaip radęs ir klausia:
– O kokį karalių Vilniaus katedroje karūnavo, panele Barbora? Ar žinote?
Ji nieko neatsakė. Be abejo, nežinojo. Nepanašu, kad ir visame paplūdimy kas nors žinojo. Gal ir aš kada nors sužinosiu. Kaip sakė žudikas Iljičius, mokytis niekada nevėlu. Ar kažkas kitas taip sakė. Bet kažkas sakė. Per radiją, ir net knygose buvo parašyta. Nuogi papai ir šisai žilaplaukis pernelyg arti jų, buvo kažkaip sunkiai besuderinama kaimynystė, ir prašėsi atitolinimo vieną nuo kitų. Jis pats nuėjo, daugiau nieko nesakęs.
 
Nenutolsta mintis, matytas įspūdis, kaip ji savo krūtis grakščiom plaštakom prisidengė, jas spausdama sukėlė. Palaikė krūtis rankose neilgai, bet kaip tik tai, šie gestai, galutinai mane užvaldė nenumaldomu ketinimu jas nepaprastas tučtuojau pajausti savo delnais, ne vien akimis, kuo greičiau. Bet kaip rasti tam pretekstą?! ,,Man negana tavęs telefonu, man reikia liesti tave rankom“, – pasigirdo mintyse dainos žodžiai. (Tarytum kažkas tyčia man į sąmonę atitransliavo tuos žodžius.). Iš arti mačiau kaip krūtis, palaimingai apsunkusias, ji trupučiuką sukėlė, bejausmiškai jas suspaudė ir vieno papo kaip pumpuras krūtelis prasprūdo jai pro pirštus, lyg besiveržiantis į laisvę iš nelaisvės.
Krūteliai yra didelė papų puošmena, jie labai papildo papų žaismę, jų svaiginantį patrauklumą. (Tai kas, kad šio žodžio nei dvidešimtomyje tezaure nėra.). Jaudina, kai juos jauti papus apimdamas, juos glamonėdamas. Tas jos pačios prisilietimas prie savo krūtinės buvo visai šaltas, nereikalingas, ir, suprantama, neerotiškas. Bet, vyriškam protui, kažkiek ir nesuprantamas – kaip gali nesujaudinti šitokių papų apėmimas visu pirštų ir delno prisilietimu! O pačių merginų nesujaudina nė kiek ši neįkainuojama jų vertybė. (Nelogiška apie tokią visiems žinomą fiziologiją daug postringauti.). O kaip sujaudintų tą, kurį jaudina! (To irgi nereikia nė sakyti.). Šitokia laimė, šitokia grožybė delnams niekad nepabostų! Jeigu jie nusvirtų man ir ant krūtinės! O, skaisčiausioji, kokia tai būtų palaima!
Neatsigėri ir akys, bet to, toli gražu, neužtenka. Pagaliau, minėtą džinsuotą liežuvautoją pamiršdamas, prisiminiau ką ji pati neseniai sakė – ,,Gerbiamasis, jūs sakote papai. Nežinau ar šitaip gražu; gal paieškotumėte tinkamesnio žodžio“. Todėl prabilau vėl tą patį. Atplėšęs akis nuo jos vynuogyno kekių, pasisukau į kolegą, nes šis klausimas bus ir jam, ir sakau kaip beprotis, pats nežinodamas ką kalbu:
– Atsiprašau, argi yra čia koks nors skirtumas tarp tų dviejų žodžių, svarbu esmė? Papais krūtis vadina visa pažangioji visuomenė, visuomenės diduomenė – didesnioji žmonijos dalis. Vyrų sveikuomenė taip vadina!, – pagaliau šiaip taip suformulavau teiginį. – Šnekamojoj kalboj, ne laikraščiuose, šitaip vadina.
Ir nutilau kietai sučiaupdamas lūpas, kas reiškė, kad kalbą baigiau. Panašiai elgdavosi indėnai: kai pasisakymą baigdavo, kiekvieną kartą pasakydavo ,,Hau“, tai reiškia – kalbėti baigiau. (Nei Senasis žemynas tokios kultūros neturi.). Valius, taip pat ir ji, tyli, nežino ką į tokias nesąmones, su reikalu nesiderinančias, atsakyti. Tad vėl atpalaidavau savo lūpas savo nenaudai ir neracionaliam protui:
– Jau vien pats šis žodis ,,papai“ skamba maloniai, vienas net kaimas netoli Vilniaus vadinasi Papynė, o mes turime reikalauti, kad ji apsirengtų, – pasakiau keldamas balsą. – Ir stotelę tokiu pačiu pavadinimu tame kaime mačiau, su tvarkaraščiu kada autobusai kursuoja.
– Jūs leptelėjote policininkui nederamą nešvankybę, – pasakė kažkas iš greta stovinčių.
Net krūptelėjau. Nes pasakė storas vyriškas, net baubiantis, balsas, kokių bijomasi, nes tokie būna agresyvūs. Aš atsisukau ir pamačiau iš tikrųjų... kultūristą. Labai raumeningą vyrą, atletiško kūno, ir labai surūgusios fizionomijos. Tik to surūgusio veido ir persigandau, o ne jo raumenų, nes negi neaišku, kad prieš uniformuotą valdžios atstovą rankos nekelia jokie drąsuoliai, nes tai baigiasi karceriu. Nebent tik girtuokliai nieko nepaiso, o šis girtas nebuvo. Todėl nieko jam neatsakęs nusisukau, kaip nuo nereikalingo. Jei nebūtų paaiškėję, kad jis kultūristas, tai gal būčiau sureagavęs į jo pastabą, manydamas, kad jis gal koks aukštas pareigūnas, nuo kurio nukentėčiau, bet iškart pasimatė, kad jis sporto žmogus, aukštoje tarnyboje dirbantys tokių gigantiškų muskulų neužsiaugina, nes neturi kada jų pumpuotis. Bet jam pritariančiai labai garsiai sušuko iš kitos pusės; matyt, papyko, kad nevykdau policininko pareigų:
– Jūs daug nešposykit, bet dyrbkit savo darbą, dėl kurio atėjote! Dėl ko atėjote!? – sykiu paklausė.
Ir žiūri pasipiktinusiomis akimis, laukia ką atsakysiu – skrybėlėta moteris, atėjusi kažkur iš pliažo gilumos, nes tarp aplink slampinėjančių ir poilsiaujančių su tokia plačia skrybėle nė vienos nesimatė. Skrybėlė buvo išsiskirianti – spalvos kaip šiaudo, bet gigantiška kaip Guliveris. Dingtelėjo vizija, kad ta skrybėlė galėtų būti musmirės spalvų ir pavidalo, tada atitiktų tos moters charakterį, jeigu jos charakteris toks. (Nebūdinga man tokios asociacijos, todėl nežinia, ar ne KGB gaujelė bangomis man šią mintį pakišo, nes tai jie tikrai gali, ir tikrai kartais daro: minčių mano galvoje ir pagamina, be to, stimuliuoja galvojimą; tada mano galvos funkcionavimą jau sekė, tik dar nenujaučiau.). Blykstelėjo sąmonėje, kad mano namuose puodas, kuris iš visų didžiausias, yra lygiai taip pačiai dekoruotas kaip įsivaizduojama skrybėlė – musmirės viršugalvio spalvomis. Gal net netinka maistui šitoks puodo išdažymas, nuodingumu atsiduodantis. Bet teks jį ,,sunešioti“ kol prakiurs, neturėtume pinigų vien dėl spalvos puodus kaitalioti. Reikia džiaugtis, kad dar yra ką į jį įdėti, pinigų beveik kas mėnesį pritrūksta. O skrybėlėtoji net pasilenkė iš atkaklumo ir tebelaukia ką atsakysiu. Bet ir jos žodžiai nuteikė tik linksmai, todėl sakau:
– Kaip, dėl ko atėjome? Štai dėl jos.
Aš ištiesiau visus pirštus, o ne vieną, ir parodžiau į jos krūtinę.
– Argi ji neverta, kad prie jos ateitume?
Prasižiojo ta moteris plačiau negu dera ir po akimirkos tarė:
– Na tie vyrai visai suįžūlėjo. Reikia pakratyti juos pačius, ne tik šitą begėdę, – pikčiau už visus kalbėjusius pasakė skrybėlėtoji, ir staiga, nežinia kam, skrybėlę nusivožė. Pasimatė, kad ji juodus savo plaukus susisukusi į aukštą kuodą, kuris darė ją dar aukštesnę, nors buvo ir taip aukšta kaip krepšininkė. ,,Gražu merginai toks ūgis“, – pagalvojau. Aukštoji juodaplaukė buvo įpykusi. Ji nusisuko ir spjovė į smėlį. Nežymiai, nepastebimai, bet aš pastebėjau ir sakau, norėdamas ir tą paerzinti, nes buvo graži, nusipelnanti koketavimo, tik, žinoma, ne su tokiais kaip aš – vos 172 centimetrų ūgio eilinis policininkas. (Vos į policiją bepriėmė. Prieškarinėje Lietuvoje nebūtų priėmę – policininkams ūgis buvo nustatytas ne mažesnis kaip 180 centimetrų.):
– Ak, kaip netinka moterims spjaudytis!, – pasakiau. Pažvelgiau į ją nuo ilgų jos kojų apačios iki viršaus, ir šitaip pasakiau.
Dabar ji ryžtasi kažkokiam atkakliam veiksmui. Mačiau iš judesių ir veido – jis nematytai, ir ne moteriškai buvo narsus, nusiteikęs kovai; bruožų truputį vyriškų, bet ne lesbijietės, o veikiau sportininkės. Savo ūgiu ji tikrai krepšininkė galėjo būti, o gal tokia ir buvo, ir dėl jos žavinčio aukštumo, kuriam nei už mane aukštesnis kolega Valius neprilygo, sakau jai, (ko nederėjo sakyti):
– Ponia, ar jūs ne krepšininkė?
Ji dėbtelėjo tokį nepatenkintą žvilgsnį, kad pasigailėjau savo per drąsaus ir jai nelygaus išsišokimo.
– Argi aš turiu kokį nors krepšį?
Tai pasakiusi ji nusisuko jau, maniau, negrįžtamai, ir eis. Bet štai koks buvo tas jos veiksmas, kuriuo ji buvo tiesiog užvirusi: paskubom ištraukusi visus smeigtukus, ji plaukus, juos taršydama, visiškai pasileido, galvą labai energingai papurtė, kad juodi kaip kreolės plaukai visu gražumu išsiskleistų, ir žvitriai nužingsniavo link banguojančios jūros. Jeigu plaukus būtų susirišusi uodegėle prie viršugalvio, tai nueinanti atrodytų kaip paleista kumelaitė, kurios niekas nepasigaus – jeigu toks lyginimas gražus. Paskubau iš paskos jai dar riktelėti:
– Ponia, negi ji negraži, dėl kurios atėjome? Bet nueinančioji neatsigręžė ir atsakė neatsigręždama:
– Aš panelė, bet jūs man per maži.
Truputį gėda man, žemam, pasidarė. Kažkas ir pasišaipė: ,,Būtumėt prancūziška pora“. Nesupratau tokio dalyko. Nors Prancūzijoje nebuvau, bet, nemanau, kad ten būdingos poros, kai moteris aukštesnė už vyrą. Tikriau žinau, ką Hemingvėjus sakė: ,,Paryžius, tai nesibaigianti šventė“. Kas prasilavinęs, žino, tad geriau rašyti apie Palangą, kuri pasaulyje mažiau girdėta.
Bet štai toji, kuri nuėjo, netikėtai grįžo atgal, ir priėjusi uždengė savo skrybėle mano nuogalei papus. Skrybėlė, plati kaip skraidanti lėkštė, bryliai pridengė merginai krūtinę nuo pasmakrės iki bambos.
– O, šitaip gerai!, – pasišaipė kažkas iš žiopliaujančiųjų. Bet juodaplaukė skrybėlę tuoj šastelėjo sau ant galvos ir pasakiusi ,,Ji begėdė!“, abejingai nuėjo.
– Begėdės pačios gražiausios!, – pasakiau jai pavymui.
Tai išgirdusi, o Viešpatie,... ji vėl grįžo. Priėjusi sustojo prieš pat mane. Jos veidas net papilkėjo iš pykčio, ir kaip tik dėl to tapo nebepatrauklus. Ji daugiau nekalbėjo, tik įsirėmė rankas sau į klubus sugniaužtais moteriškais kumščiais, kurių niekas nebijo, ir pradėjo nervingai kramtyti lūpas, smakrą atkišusi lyg užpulti norėdama. Žinoma, neišsigandau nė jos, bet nutariau daugiau su pašaliniais nejuokauti, nes prajuokinti nepavyksta, ir yra pavojinga. Žiūrėsiu tik į tai, ką ne visada pavyksta pamatyti, o jeigu pavyksta, tai tik paveiksliukuose – į tą nuogą ,,begėdę“, kurios – vien savo optimaliu didumu – užburianti krūtinė tokia graži, kokios visame pajūryje neteko pamatyti.
Nuo aukštaūgės ,,pasikėsinimo“ išvadavo labai energingai į šio veiksmo epicentrą atžingsniuojanti mergina; basa, vilkinti berankove suknute, išmarginta skoningu archajišku raštu. Suknutė buvo avaringai trumpa!, vos dengė jos slaptenybę. Dėmesį pritraukė šios merginos ir krūtinė: po suknele jos papai buvo palaidi ir pastebimai, netgi labai amplitudiškai, kilnojosi sulig kiekvienu žingsniu. Vėjui pučiant, suknelė prie jos kūno plakėsi labai glaudžiai ir ryškino kas pridengta. Atrodė irgi kaip nuoga, nors apsirengusi. Vėjo išdaigos rodė koks pavydėtinas jos kūno gražumas (ne kūno gražumas, bet pats kūnas!). Matėsi papų forma, kokie buvo apčiuopiamai dideli; apgaubti, bet nenuslepiami matėsi netgi krūteliai, nes perkelinė jos suknelė atrodė permatomai plona. Slėpė kūno tik faktūrą ir spalvą, bet ne figūros linijas, gražią jos taliją, papų iškilumą, jų pavidalą ir stūmė suknelę gūsiai į tarpkojį. Eidama ji pataikė į stiprų vėjo šuorą, todėl vėjas ją šitaip aprengė, tai yra beveik nurengė. Papai buvo ne ką kuklesni, negu ,,nusidėjėlės“, dėl kurios čia atsiradome. Gundančiai siūbavo jai einant ir taip pat prašėsi suvaldymo. Suknutės padalkus vėjas plaikstė jai apie šlaunis ir neslėpė kokios jos jaunatviškai putlios, nuodėmingai patrauklios ir gražios. Priėjusi ji sako įvykio herojai ,,Magdalenai“, kaip aš ją, gal nemeniškai, mintyse pavadinau:
– Jeigu nori gerą vyrą pasigaut, reikia būti apsirengusiai. Va šitaip!
Ir parodė kokio ilgumo jos ta suknutė – trumpa kaip žaibas. Dar centimetras aukščiau ir būtų per vėlu dorovingumui ir skaistybei. Ji pertraukė sulenktais pirštais suknelės apačią ir tuo parodė koks jos ilgumas. Tada ją stipriai patampė žemyn, pasišaipymui norėdama pailginti, bet suknelė ne guminė ir nė kiek nepailgėjo. Ji avaringai buvo trumpa, ir jei būtų buvusi dar nors trupučiuką trumpesnė, tai sudie devynioliktasis amžiau, kai panelės sijonus vilkėjo iki čiurnų.
Kaip tik šitaip avaringai ir atsitiko: išdykėliškai besimaivydama ji nuo mūsų nusisuko, iškėlė rankas į viršų, jas sulenkusi griebė pirštais suknutę už antpečių, ir pakėlė, kiek įmanoma, ją į viršų, lyg norėdama nusirengti; suknutė sutrumpėjo, ir pasimatė, kad jinai... be kelnaičių. Tai netikėtumas ir laimė merginų meškeriotojams, o tuo pačiu ir man, ne žvejui! Skaniai nusijuokusi, ji pasileido bėgti iš kur atėjo, tik baltas užpakaliukas suplevėsavo. Aš lydėjau akimis ją nutolstančią, nes padarė neišdildomą įspūdį. Paleidusi rankas ir suknutę ji nubrido jūros pakraščiu kažkur link moterų pliažo, kuriame tokių kaip ji – ištisas rojus. O gal ir nelengvai rastum jai lygių, nes buvo figūringa kaip reta. ,,Stebuklinga būtų tokią merginą turėti“, – mąsčiau aš, bet, deja, ji tolo nuo manęs kaip fėja, kol nutolo visiškai ir buvo nepasiekiama nei akimis. Nepasiekiama nei iš arti, nei iš toli, o buvo priartėjusi. Tik spėk dairytis kiek čia įvykių. Pasirodė įtartinas šis jos apsilankymas, buvo panašu, kad yra iš anksto surežisuotas. Parodė savo grožį ir nulėkė. O buvo galima už tai ir ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nors imk, pasivyk, ir pliaukštelėk jai per tą subolavusį nuogą užpakaliuką, kuriuo iš mūsų taip neužmirštamai pasišaipė.
Įspūdžiai iš tikrųjų nepasibaigia. Tikras pragaras, gerąja šio žodžio prasme. Tarsi nerealybė, ar net beprotybė čia vyksta. Iš kur atėjo ką tik matyta bekelnė, štai ateina mergina, apsirengusi juodu sarafanu. Ji santūri, eina į mus nuleista galva. Nežinia, kaip ji žino kur eina, kai šitaip žemai galvą panarinusi. Rankoje laiko cilindru susuktą vatmaną, kaip milžinišką cigarą – gal braižytoja, ar dailininkė. Vatmanas juoda virvele perrištas. Priėjo prie mūsų, atsitiesė, ir sako mano nuogalei:
– Jei nori gerą vyrą pasigaut, tai renkis va šitaip. Neklausyk, ką priešai suoks.
Tariusi, vatmaną ji padavė palaikyti šalia stovėjusiam vyriškiui, pasilenkė, paėmė savo sarafaną iš apačios ir ėmė timpčioti jo kraštą, tuo parodydama, kad yra įverta guma, kuri sarafaną susiaurina jo apačioje. Šio ,,andaroko“ plotis paliktas tik toks, koks reikalingas žingsniui neplačiam žengti. Sarafanas ilgas – nuo galvos iki padų, tad daugiau nieko ir nesimatė, tik veidelis ir padai, kurie, beje, buvo guminiai geltoni su dviem kilpelėm kojai įkišti, irgi guminėmis. Tokie ,,batai“, tinkantys tik namuose, buvo iš apyvartos jau išėję kaip epigoniški, bet ši ,,davatkėlė“ juos dar turėjo ir nesigėdino prabangiame pajūryje vaikščioti – pamanytum, iš neturto, bet jeigu taip išdykėliškai elgiasi, štai dalyvauja, kaip man atrodo, šešėliniame teatre, tai nesinori tikėti, kad neturi iš ko odinukių nusipirkti. Tuoj pat, tarsi atspėjusi mano mintis, ji tuos guminpadžius nuo kojų nusispyrė, ir nuėjo nuo mūsų basa, pastvėrusi iš vyriškio savo baltą cilindrą. Vienas batas nenorėjo nukristi jai nuo kojos, todėl koją turėjo kelis kartus pakratyti. Nėra ko apie banalius batus šnekėti, kai aplink šitiek estetikos. Krito į akis jos nuoga pėda – baltut baltutėlė, be jokios dulkelės, lyg iš vandens išbridusi po ilgo pliuškenimosi. Išgirdau, kažkas jos pėdą pavadino letena. Na ir pašlemėkai! Saulės nemačiusią, nebent tik vandenį – tokią baltą ir švarią!
Vertėjo apie jos veidą pašnekėti, išbučiavimo vertą.
Bet dar su šia ,,pažeidėja“ nesusitvarkėm, kurią ,,tvarkyti“ ketinau niekaip kitaip, kaip tik nuodėmingai – savo rankomis. Ji viską, kas darosi, regėjo, bet į isteriją nepuolė dėl jokių aplinkinių ekscesų – buvo rami, kaip lėtai auganti neprasiskleidžianti gėlelė, jau seniai prasiskleidusi. Jau nebeskaitė ,,Dievo motinos katedros“, o dairėsi į įdomias šio spektaklio mizanscenas, kurios visos buvo jai ir dėl jos. Nupirkčiau jai puokštę rožių, pagalvojau, bet tokie pinigėliai man per dideli. Pasišaipydavo ir vyrai, bet nepiktai. Vienas girdėjau sakė: ,,Jei neturi kur savo papų pasidėti, tai atiduok man“. Net pyktis paėmė: kėsinasi į tai, kas labiausiai man reikalinga.
Anos, pamariu nubridusios bekelnės, pasirodymas atpalaidavo ir įpykusiąją juodaplaukę, prieš mane nusistačiusią – ji skėstelėjo rankomis, kad negali čia nieko padaryti, ir atsisveikino tardama man ir Valiui, ,,Jūs netikėliai, viso gero! Merginos nepajiegiate sutvarkyti. Kokie jūs vyrai! Kaip grybai.“
Normaliai mąstant, reikėjo baigti šitą visą netvarką, bet velnias nepaleido manęs ir kurstė. Netoliese dykinėjo dar viena mergina, kurios buvo labai iškili krūtinė. Ji smalsiai, irgi net prasižiojusi, viską stebėjo, kas čia darosi. Buvo, be abejo, su liemenėle, bet ir jos papai sunkiai liemenėlėje betilpo. Aš sakau jai, iktol nekreipęs į ją dėmesio (nors mačiau ir anksčiau, nes merginos pro akis nepraslysta):
– Kodėl, jūs, merginos taip stropiai slepiate savo papus, kaip tą kitą savo lobį, kurį taupote? (Štai pirmasis klausimas iš tų klausimų, kuriuos turėčiau atsiimti kaip nebuvusius.).
– Čia dabar! – prunkštelėdama ir labai nustebusi, kad į ją šitaip ,,avaringai“ kreipiausi, tarė ji.
,,Na, ir bjaurybė!“, – šnibždėjo pasitraukdama tolyn, turbūt, pasibijojusi, kad dar ko nors panašaus nepaklausčiau. Nusitolinusi per saugų atstumą mestelėjo: ,,Kas per policininkas! Gal išprotėjo! Greitąją jam iškvieskit!“.
Minioje kilo juokas, bet ir murmėjimas. Buvo susibūrę daug žiūrovų, nelyginant akademiniame teatre, nors vis dėlto tai buvo panašu į bičių spiečių. Žmonės pradėjo replikuoti iš visų pusių (bet jie nebuvo pavojingi jokiomis prievartomis). Mat ir ,,nusidėjėlė“ iš visų pusių buvo graži, todėl pavyduolių ir smalsuolių netrūko visais jos rakursais. Vyrai žavėjosi, o moterys daugiausia rūstavo ir raukėsi, o viena necenzūruotai nusikeikė: ,,Tos bledės greitai užims visą pliažą!“, – pasakė ji patyliukais lyg pati sau, tvarkydama patiesalą ant kurio voliojosi. Bet daug kas išgirdo, nes pasitaikė visiškos tylos momentas. ,,Vakar tokios pasileidėlės čia buvo dvi“, – pasakė jau garsiau, kad ir kiti išgirstų. ,,Ir užvakar buvo! Uždarbiavo“, – ironiškai papildė ją kita moteris.
– Rytoj jos čia nebus, nes dar šiandien nebus, – įsiterpė viršila Valius. Buvo įširdęs labiau negu širšė.
– Sakot, kad ji čia uždarbiauja jau trečia diena, tai kaip jos krūtinė neįdegė?, – paklausė tūlas merginos užtarėjas.
– Buvau po skėčiu, – atsakė pati mergina.
– Tai kiek jų vakar buvo – dvi, ar viena?, – tyčia paklausiau aš, pabrėžtinai smalsiai, bet atsakymo niekas nedavė. Kaip sakoma, į kvailus klausimus neatsakinėjama. Bet kažkas įsiterpė: ,,Uždarbiauja, o nei ledų nenusiperka“.
 
Nebuvo tas moters keiksmas ,,bledės“ užgaulus (į kurį Valius nė nesureagavo), o tik tylų juoką keliantis. Bet niekas nenusijuokė net ir tyliai. Tokie išsišokimai, keiksmai praleidžiami tylomis kaip žodžiai žmogaus prasčioko ir stačiokiško, kuriam atleidžiama, ir kivirčytis su tokiais mažai kas prasideda. Kas girdėjo, nutylėjo, o toji, mūsų užpultoji, panarino galvą po tų žodžių, ir, Gailestingasis Užtarėjau!,... pravirko.
Pakūkčiojusi išskiemenavo: ,,Kokia aš pasileidėlė ar bledė. Jūs nežinote kaip man yra iš tikrųjų, ir nežinote, dėl ko turiu kasdien išsirengti“.
Ji kalbėjo kažkaip skiemenimis, matyt, toks josios artikuliacinis bruožas. Prigimtas, o gal aktorinis, nes buvo kažkoks labai sceniškas. Ašarojo tai tikrai ne aktoriškai, ne dirbtinai. Man jos labai pagailo. Kaip galima tokios merginos negailėti. Aš ją ant rankų nuneščiau ten, kur jai saugu ir gera. Gal ją laimėčiau kaip iš skendimo išgelbėjusysis, už ką ji skolinga neliktų. Pagaliau ji nė nepraktiška – nežino, kad gyvenimo pertekliumi turi šansų naudotis, šitokį kūną turėdama, bet štai... visų akivaizdoje gailiai verkia. Ne sadistams, ne mazochistams negali būti verkiančios negaila. Suaugusios ašarojimas šypsenos nekelia. Tai ne vaiko verkimas, kai jis verkia be priežasties, dėl juokingų dalykų, ir dėl to, lyg toks jo vaikiškas užsiėmimas. Verkia verkia, paskui pamiršta, kad reikia verkti, ir pradeda toliau kaladėles dėlioti. Tada mamytė paklausia: tai kodėl neverki? Šioji irgi neištekėjusi neliks, nes velniškai graži. O kad ikšiol neištekėjusi (ji be vestuvinio žiedo), tai nežinia kodėl. Gal į šokius neina. Tačiau tokią bet kur užkalbins. Tiesa, pasaulis taip netobulai sutvarkytas, kad turim tylomis prasilenkti pro tą, kuri patinka ir net neabejinga.
Valius, kantriai patylėjęs, grįžo prie reikalo, ir sako jai:
– Apsirenk, ir nereiks verkti.
Pamaniau, kad jis turėjo sakyti jai ,,Jūs“. Tai kas, kad buvo svarbus ir lemiantis padėties šeimininkas, bei amžiumi daug vyresnis. Bet svarbu, ir nežinia, kaip jai pačiai patinka kreipinys ,,tu“. Valius, tarsi atspėjęs mano mintį, labai piktai dėbtelėjo į mane. Supratau, kad yra užpykęs už mano elgesį, už mundurą diskredituojančias kalbeles merginoms, ir kažin ar neatraportuos skyrininkui arba dar aukščiau. Atraportuos, praneš valdžiai – buvo jau aišku.
Bet pirmiausia jis pranešė gelbėtojams. Ne apie mane, o apie ją, pliaže nuogą besiilsinčią. Neprotingai pasielgė kaip ir aš elgiuosi – nuėjo į gelbėjimo stotį atsivesti gelbėtojų. Nesupratau kaip jie ją gelbės, ne vandenyje esančią. Bet vyresnysis geriau žino už eilinį ką daryti. Netrukus viršila parėjo su dviem gelbėtojais, bet ir tie parymo tik stovėti šalia nuogosios, nieko nei nesakydami. Kiek pastoviniavę vienas nuleistomis akimis sako Valiui:
– Ar mes galime eiti?
– Valius nesumojo ką sakyti, bet jie atsakymo nei nelaukė ir, besikalbėdami merginą vertinančiais žodžiais, nužingsniavo kaip išeinantieji iš salės po įspūdingo spektaklio.
Mano gražioji mergina, graži ir verkianti, lėtai pakėlė ranką prie akių ir labai lėtai, labai atsargiai nusibraukė ašaras, nes ilgi juodai dažyti jos ,,blakstienai“, kaip sakydavo senieji mūsų literatai, neleido trinti vokų bet kaip. Vis dėlto ašarų lašai blakstienų dažus pagavo, ir jos veideliu nutekėjo juodas drėgnas takelis, keliantis gailestį, bet jos žavingumo nemažinantis. Sulenkta ranka ji kliudė savo nuogą krūtį, ta sujudėjo nuo prisilietimo, ir buvo tas sujudėjimas gražu, ir neatlaikomai patrauklu. Savo formą krūtys keisdavo jai ir pasilenkiant. Pasidarydavo dar laisvesnės, geidulingesnės, dar labiau besiprašančios semte jas nusvirusias semti rankomis. Besišluostydama, aimanuojančiu balsu sako:
– Ponai!, – ir nutilo minutėlę pagalvoti. Paskui tęsė tai, apie ką pamąstė:
– Aš nežinau ar jūs draugai, ar ponai. Bet man svarbiau tasai, kuris mane užstos. Ne nuo saulės, o nuo policijos.
Ir parodė pirštu į mane.
Po šių žodžių man blykstelėjo įdomus prisiminimas, atmintyje išlikęs vaizdas. Prie šio siužeto nors ir nelimpantis, bet nenutylėtinas. Vieną karštą vasarą, kaitrią dieną atostogaudamas pamačiau gandrų protingumo triumfą: gandras, stovėdamas lizde, savo išplėstais sparnais... užstojo gandriukus nuo spiginančios saulės! O kai saulė, laikui einant, pasisuko, gandras pasisuko taip pat – kad gandriukai tebeliktų šešėlyje. Šitaip gandriukus jis dengė ilgai, kolei kaitra atlėgo. Bent stebėtina nuovoka.
Susijaudinau ką ji pasakė, rodydama pirštu į mane, nes tie žodžiai buvo apie mane ir man. Tikisi, kad policininkas apsaugos ją... nuo policijos. Turbūt, iš akių išskaitė. Tai laumė, viską matanti! Jos ,,blakstienai“ mirksėjo. Žinoma, juodai paryškinti dažalu, juodu net blizgančiu kaip juodvarnio plunksna. Ką čia lyginti šitaip nevaizdžiai tokią grožybę, sugadinsiu jos estetinį paveikslą, rašyti nemokantis. Juk tai grožio etalonas ši mergina, pasakiškai graži. Todėl gal tik nuotrauka perteiktų jos dieviškumą, o ne aprašinėjimai. Didžiausio atsargumo, kurio reikia apie ją rašant, tai nenuvainikuoti jos kūniškojo tobulumo – juo visame kame ji viršija visas mano matytas. O ši gal bus netgi ir paliečiama.
Ji pasiėmė valgyti dar nebaigtą apelsiną, bet prieš tai sako:
– Manote, kad aš iš gero gyvenimo nuoga čia sėdžiu.
– Mum nesvarbu dėl ko jūs nuoga, – staigiai įsiterpė Valius. Bet ji nepaisydama tęsė toliau:
– Tai kas, kad romanus skaitau. O po tikrovei,... man dažnai tenka verkti. Šie prabangos blizgučiai, kuriuos matote, yra viskas, ką aš turiu. Ir parodomai žvilgtelėjo į savo magnetolą, tyliai grojančią Boni M dainas; tuo metu skambėjo melodija ,,Rasputin“ ir į šią sau nepatogią dainą ji netyčia atkreipė daugelio dėmesį.
– Nešiojuosi juos, demonstruoju tik tam, kad užsidirbčiau pragyvenimui, kad pritraukčiau turtingų interesantų, klientų, kurie man užmoka, nes iš tikrųjų aš ubagė.
Tai tariusi, ji atsiklaupė prie savo rankinės, laisva ranka syktelėjo išjungė dainas, apelsino nepaleisdama, o iš rankinės išsiraukė dailią pailgą dėžutę, balto porceliano, ar tai iš grūdinto stiklo, baltesnę, negu jos švytintys ir švytruojantys papai. Sulig kiekvienu judesiu jie gundančiai sujudėdavo, siūbavo dėl savo neperlengvo svorio, kurį taip nenumaldomai norėjosi pajausti. Ant dėžutės pailgų šonų buvo kažkas užrašyta. Apelsinas rankoje jai trukdė, todėl neiškentusi pasidėjo jį tiesiog ant patiesalo. Dėžutę iškėlusi parodė mudviem, o paskui visiems aplinkiniams, ir klausia:
– Matėte, kas čia užrašyta? Ir, pasilenkdama net ant alkūnės, padėjo tą dėžutę kiek galint toliau nuo savęs, ir kuo arčiau prie žiūrovų. Ant dėžutės, ant jos šonų, buvo prilipinti skaudūs užrašėliai, popieriuje didelėm juodom raidėm išspausdinti: ,,Paaukokite man“. Šriftu neįmantriu, tradiciniu laikraštiniu, kad tik kuo aiškiau būtų galima įskaityti. Matėsi, kad tai kompiuterio spausdintuvu išprintuotas užrašas, boldu surinktas. Kompiuterinė tekstų ,,savilaida“ buvo dar visai naujas dalykas, bet šiai ,,nusidėjėlei“ jau prieinamas.
 
2014 metai
 
- bus dar -