Galulaukėje, girios pakrašty,
išaugo ąžuolas, į vakarus palinkęs.
Jam taip arti, nežmoniškai arti
ir niūrūs debesys, ir žaibo vingiai.

Save jis visą moka atiduot
tai žemei, vėjui, erdvei, aukščiui.
Praūžus lietui varva nuo šakų vanduo. – 
Gal laukia vėtrų ąžuolas palaukėje?..