Stebėjau, kaip rytą prausėsi geltona arbatinė rožė. Kiekvieną žiedo lapelį suvilgydama ryto rasa. Atsargiai, iš lėto, saugodama juos nuo savo pačios dyglių. Nesužeist, neužgaut. Pakilus bent mažiausiam vėjeliui, stabteldavo, leisdavo jam palankstyt stiebą. Rasos krito nuo žiedlapių, ritosi aštriu stiebu, vilgė žemę aplink geltoną arbatinę rožę. Atrodė, kad rožė verkia. O iš tiesų ji tik norėjo sudrėkint sausros iškankintą žemę, kad pagirdytų į valias savo šaknis. Iš ten į žiedą gyvybė teka. Iš šaknų, kurioms nevalia nudžiūt. Nes tuomet neliks ir puikaus geltono žiedo.
– Proza ir nė kiek neįdomu, – niurna skeptikas. – Vis tiek nužydės atėjus laikui.
Teisus tas skeptikas. Viskam ateina galas. Rožė nužydės, pabers savo žiedlapius ant žemės po savimi. Vėjas išnešios buvusį svaigų grožį. Bet juk kitą vasarą geltona arbatinė rožė vėl prausis rytais rasa tekančios saulės atokaitoje.
– Nesąmonė. Šiukšlynan tik kuo greičiau, – rėžia kritikas, prilaikydamas nuo nosies besitaikančius nukrist akinius. O gal senovišką pensnė. Per toli. Iš čia neįžiūrėt.
– Pamanyk, rožė. Geltona, Arbatinė. Užplikyt verdančiu vandeniu. Bus arbata, – kvatoja Modernas, kiek apsvaigęs nuo pasigūžinėjimo po naktinius klubus.
– Geltona arbatinė rožė prausiasi rasa. Gražu.
Droviai, vos girdimai šnabžda Romantika, mėginanti sušildyti savo senus kaulus visagalėje saulutėje.
Kol klausiausi atsiliepimų, atėjo moteris nešdama nedidelį laistytuvėlį. Stabtelėjo prie rožės. Iš laistytuvėlio pasipylė lietutis išganinga geltonai arbatinei rožei gaiva. Rožė nebesiprausė rasa. Ramiai lingavo vėjyje, skleisdama savo aromatą. Jai tik tiek ir reikėjo. Tik tiek.
O aš čia su savo „Rožė prausiasi rasa“. Nuėjau susigėdusi, kad pati nesusipratau paprasčiausiai palaistyt rožę, užuot niekus tauškusi.

2016 liepos 3 d.