Nereikia krentančio gailėt, nereikia –
Gėrėkis stovinčiu – jo pakelta kakta.
Juk tu dabar kita, dabar visai kita.
Tai tik anksčiau buvai lyg mažas vaikas –
 
Sudėjusi rankas tarytum maldai
Akim vis glostei smilgas augančias laukuos,
Tikėjai – vėjas tik ilgai ilgai linguos,
O jos juk atsities daugybę kartų.
 
Ir vakarais suspaudus savo rankoj
Saulėlydį nuskendusį šaltoj rasoj,
Sakei: nėra Danguj ir Žemėje visoj,
Tų, kurie krenta ir savęs netenka.
 
Yra tik pastovumas, nes vėl kyla
Ne vien tik rūkas – paskui jį nauja diena
Ir to, kas buvo, niekad, niekad negana.
Nėra tylos, nes girgžda durų vyriai
Gyvenimo, kuris ir vėl pasikartos...
............................................................................
 
Gėrėkis stovinčiu – ant pakeltos kaktos
Variniai saulės atspaudai...
Nereikia
Gailėtis krentančio ir užmiršto jau laiko.