„Ar aš sugebėjau iki šiol užsidirbti
pinigų nors vienam cigarui?“
Stendalis
 
Dėl papų galėčiau ir į Braziliją nuvažiuoti – tokie jie man gražūs ir pilni meilės. Kas tą galėtų suprasti, jei Dievo neduota. Bet dėl papų turiu labai konkretų ir tikrai nekasdienišką pasakojimą, ekranizavimo vertą. Jeigu inscenizacijai trukdys žodis papai, tai pakeisite žodžiu krūtys, bet pačių papų išimti iš novelės neleidžiu niekam.
 
Nepriklausomybės pradžioje teko man dirbti policininku, vėliau žurnalistu. Dirbau Vilniuje, ir daugiausia tekdavo patruliuoti miesto gatvėse, važinėjant su gražia policijos mašina. Tik vairavau ne aš, o kiti kolegos, man tekdavo sėdėti šalia vairuotojo ir būti pasiruošusiam visuomenės gynybai: sutramdyti gatvės chuliganus, visokius viešosios tvarkos pažeidėjus, surankioti girtuoklius. Bet patruliavimas dažniausiai tik ,,pasiruošimu tramdyti“ ir baigdavosi, nes sostinė – miestas kultūringas, ir niekas chuliganiškai čia nesiautėja.
Beje, dabar šį pasakojimą rašau irgi gatvėje, kurioje patruliavau policininku būdamas. Štai kilnojuosi pasakojime iš vieno laikotarpio į kitą, atsiduriu dabartyje; laiko diapazoną apimu platų, kad būtų ko pasiskaityti ir senam, ir jaunam. Rašau šaligatvio kavinėje, ir viena praeinanti panelė man mirktelėjusi pasakė, kad aš esu ,,avaringo skonio“. ,,Jis čia“, – dar pridūrė savo draugei, su kuria ėjo. Todėl nutariau novelėje stabtelėti ir ties tuomi. Ir dar ne vieną padarysiu posūkį nuo siužeto, o siužetas apie papus, nekantrauju pradėti jį pasakoti. Deja, posūkį dažniausiai turiu daryti tokį, kuris dabar bus po dvitaškio, labai liūdną: KGB gaujelė seka mano mintis, ir kankina nuotoliniu būdu visokiais kankinimais bet kur man bebūnant. Kankina naudodami kažkokias bangas, ar spindulius ir, matyt, ultragarsą. Tad ir rašant įjunginėja, pavyzdžiui, kankinančio mieguistumo būseną, arba dirbtinį slogavimą, ir kitokius kenkimo poveikius, kurie man labai sunkūs. Naktimis, kai guliu lovoje, ir ypač rytais, nepamiršta įjungti kvėpavimo apsunkinimą. Per didžiulį atstumą jie seka mano ir judėjimą. Todėl daug ir preivių užvaro ant manęs. Kaip štai ir tą panelę, kuri pasakė, ,,Jis čia“, ir kad aš esu ,,avaringo skonio“. Įmantrus pasakymas, ne mano galvai jį suprasti. Tiek teaišku, kad ji buvo ne atsitiktinė praeivė, ir kad tyčia man apie mane taip pasakė: esu avaringo skonio. Teks ilgokai galvą ,,pasukioti“ ką tai reiškia, nes taip greit jos žodžių, o ir jos pačios, nepamiršiu. Kol kas įtariu tik tai, kad ji yra turinti ryšį su gaujele, su tais, kurie mano mintis seka, nes nusitolindama atsigręžė, ir dar šūktelėjo man: ,,Nusipirk bananų!“. Aš net krūptelėjau, nes ji pasakė tai, apie ką tuo metu galvojau. Nors jau esu šiek tiek pripratęs prie šitokių iš proto varančių dalykų kaip minėtasis: praeiviai pasako tai, kas yra mano mintyse. Šįkart galvojau kaip tik apie bananus, nuo pat ryto planavau, kad pietums jų nusipirksiu kokį trejetą kekėje. Gelsvai išnokusių, kažkada anksčiau man neprieinamų dėl pinigų stygiaus. Tai štai ir ,,priminė“, įspūdingai graži nepažįstamoji jų nusipirkti. Tesupykdė jos, tokios meilios, tik prieduras: ,,Nusipirk tris“. Ir gundančiai šyptelėjusi, nužingsniavo. Mat, kai ji pasakė ,,tris“, tapo galutinai aišku, kad šiuos žodžius ji gavo iš gaujelės, kuri seka mano mintis. Gaujelės taip nekenčiu, kad net ir tie, kurie su gaujele kontaktuoja, mane pykdina. Nevertėjo nei dėl to supykti. Bet. Vis dėlto šį mano planelį sužinoti ji tegalėjo tik iš jų, iš nusikaltėlių, kurie iš manęs mano gyvenimą atiminėja: nuotoliniu būdu visaip mane ėda; ir dvasią, ir kūną kankinimais alina. Va, tik iš to ir pyktelėjimas ant praeivės. Nors ir labai godotina, ir ne vyriškis, kurie, dovanokit, kartais man atrodo visiškai nereikalingi mano orbitoje, nei šalimais. Kaip sakė viena panelė: pasaulis be vyrų, pasaulis su ateitimi. Jei galėčiau, gyvenčiau amazonių krašte, nors esu ir per senas tokiems svaičiojimams. Bet, girdėjau, žmogus tol būna jaunas, kol kitiems reikalingas. Nežinau kokiame krašte begyvenančio KGB gaujelė bangom manęs nepasiektų – tatai aktualiausia. Deja, neišsipildys šitokia svajonė, toliau Palangos nenuvažiuosiu niekad.
Teberūpi kokį mano ,,avaringąjį“ skonį žino ir pasakė ta praeivė? Nesuprantu, bet nuspėju: mano striukė yra dangiškos spalvos. Spalvos, kurią dėvėti šiek tiek ir drąsos reikia. Tačiau tos spalvos gražumas nugali ir nedrąsą – nepaisydamas prietarų, dangaus spalvos striukę dėviu ja grožėdamasis. Ką gi pamatysi gražiau už dangų kai jis nedebsuotas!, nors tai tiktai ozonas. Kitus kartus pralošdavau dar tuo, kad raudoną kaip saulėlydis striukę vilkėjau. Prietaringiesiems ir ši spalva potekstę turi, o man – graži, šilta, ir nieko daugiau.
Mano ,,raštų“ potekstė gal sakys, kad esu egocentriškas. Nieko panašaus, nei toks nesu, nes nė kiek nesvarbus esmi – nei sau, nei kitiems. Reikšmingą apie save pasakyti teturiu tik vieną dalyką (kurio daugiau niekam kentėti netenka): KGB kankina mane nuotoliniu būdu ir mintis seka. Ir šį dalyką ne dėl jokio susireikšminimo skelbiu, o vien dėl to, kad kankinimai pasibaigtų. Gal mano paties kalbėjimas raštu apie šį nusikaltimą, jo viešinimas, jį nutrauks.
O pabaigiant apie savo skonį sakyčiau, kad tokią patrauklią ,,avaringo grožio“ merginą, ką tik minėtą, išragaučiau be druskos (neaukštąja stilistika kalbant). Man dar ne tiek metų, kad būčiau abejingas amžinam troškimui, ir ilgai pasnykauti negaliu.
Apie šią praeivę būtų jau ir viskas, bet vertas plunksnos dar epiendas: kai baigęs rašymą nuėjau į parduotuvę bananų, tai kaip tik prie jų radau būrelį laukiančių žmonių, kurie niekaip nenorėjo prileisti manęs bananų pasiimti! Parduotuvė tuščia, pirkėjų visai nėra, o prie bananų – gausus būrelis, tankiai susiglaudęs. Jau iš tolo žmones pamatęs supratau, kad dėl manęs jie ten susibūriavę laukia, o vienas – stoviniuoja atokiau, vieną koją į priekį atmetęs, kaip himno autorius svarbiausioje aikštėje. Ir šitokie parduotuviniai ,,scenarijai“ dažni mano kasdienybės eigastyje.
 
Grįžtu nuo ko pradėjau, skubėdamas į tai, ko dar nepradėjau kaip reikiant.
Retai tekdavo chuliganų tramdymo reikalu išlipti iš mašinos, darbas niekuo ypatingu nepasižymėjo, kol...
Vieną vasarą mane komandiravo dirbti Palangoje. Šiltuoju laiku ten privažiuoja daug poilsiautojų, todėl vietinių policininkų neužtenka, ir jų, kaip ir restoranų padavėjų, vasarai padirbėti komandiruoja net iš Vilniaus. Bet ir čia Palangoje, kai į ją atvažiavom, išsiskiriančio darbo nėra. Bent pradžioje. Mašinoms į miestą įvažiuoti draudžiama (kaip ir Druskininkuose), tad ir mes patruliuojame pėsti. Vaikštau su kolega, dairausi į paneles ir niūniuoju mintyse svajingą dainą: ,,Užmiršk smėlėtą jūros pakrantę, užmiršk gėlėtus jūros krantus“, gėrėdamasis tais jūros krantais. Išsipildė svajonė pagyventi pajūryje. Drausmės pažeidimų beveik nepasitaiko. Nes suvažiuoja čia į Palangą ne valkatos, o rinktiniai piliečiai, turtingi ir gražūs visu savo apsiėjimu ir apsirengimu, gražūs piniginėmis, nes nei grąžos pirkdami laikraštį neima kaip gruzinai. Nuotykėlis, per visą patruliavimą, pasitaiko tik vienas kitas. Antai karštą dieną akis patraukė... du didžiuliai batų padai – balti, išpiešti labai mažam vyrui ant nugaros. Marškiniai kaip anglis juodi, todėl tokiame juodame dugne balti padai labai matėsi, tiesiog nebuvo galima jų nepastebėti kiekvienam, kas neaklas. Nustebau dėl tokio išradingo, tik, deja, neestetiško pasipuošimo. Padai buvo gal iš pačio didžiausio numerio batų, didesnio negu keturiasdešimt šešto, nes didesnių batų nesu nei matęs. Išpiešti padai ant marškinių savo priekiais į viršų, ir užėmė tam vyrukui vos ne visą nugaros plotą – nuo diržo iki apykaklės, nes buvo apgailėtinai žemo ūgio.
Tuo viskas ir baigėsi, nes nieko čia neįvyko, tai negi jį vijomės. Bet... sekančią dieną tas pats mažas keliauninkas pralenkė mus, gatve einančius, su tais pačiais baltais padais ant nugaros, ir pasimatė, kad tie padai ne nupiešti, o yra tikri, vidpadžiai išimti iš batų, yra prie marškinių prisegti ,,grapkėmis“. Šįkart išdėstyti jie kitaip, negu praeitą dieną: vienas, kairysis, padas žvelgia savo priekiu žemyn, o dešinysis – eina į viršų. Ir tuo viskas pasibaigė tylomis, nes nebuvo tai viešosios tvarkos pažeidimas, todėl keliauninko nestabdėme. ,,Visokio pamišimo pasitaiko“, – pamaniau apie jį. Sakytum, juokais tariant, kad tai yra vedlys, kuris savo šešėlinei gvardijai nurodinėja kokiomis kryptimis marširuoti.
P.S. Prašau kalbos mokovus ,,grapkę“ ir kitus rašinio barbarizmus išversti į kultūros kalbą – duodu darbo, kurio vargu ar kada nors pritrūks.
Savaitgalyje eidami išgirdome kažkur netoliese garsiai dainuojant, netgi plėšaujant užkimusiu balsu ,,častūšką“, kokias lietuviškai vadiname dažnutėmis. Tas buvo įžūlu tarp tylių, mandagių poilsiaujančiųjų. Girdėjosi visi ,,dainos“ žodžiai: ,,Pyksta Petras, pyksta Jonas, kad pabrango samagonas“. Pasukome į ten, kur sklinda garsas, ir skverelyje radome ant suoliuko sėdintį pilietį, kuris, vos mus pamatęs, iškart nutilo. Rankoje, pasidėjęs sau ant šlaunies, įkaušėlis laikė butelį vyno. Jį skubinai užkimšo ir nuleido į šiukšliadėžę šalia suolo, ant kurio sėdėjo. Suolas buvo komfortiškas, su atlošu, ant kurio sėdint galima patogiai atsilošti ir kojas ištiesti, kuo dainuotojas kaip tik ir naudojosi. Pareiškėme, kad pažeidė drausmę, girtas viešumoje rėkaloja. O jis sako, akis išplėtęs, garsiau negu dainavo:
– Tai ką!!, gal negalima Lietuvoje nei padainuoti!?
Po šių žodžių aš jį būčiau paleidęs, bet kolega nei nesiginčino su juo – pamatavo alkotesteriu girtumą, iškvietė ekipažą, kuris jį nuvežė į blaivyklą. Vesdinamas dar spėjo išsigriebti iš šiukšliadėžės nebaigtą vyną, įsikišo butelį kelnių kišenėn, kuri buvo tokia gili, kad nei ,,korko“ nebeliko matyti, o kita kišenė irgi buvo kažko prikimšta pilnai kaip patranka, bet kišenių nekratėme, žinodami, kad tai padarys nuovadoje, konkrečiau kuri vadinasi – rajoninė išblaivinimo įstaiga. Pastebėjau, kad vynelio butelyje buvo likę tik ant dugno, buvo raudonas, pigusis ir vadinosi ,,Gintaro krantas“.
Patruliuoti reikėjo gatvėse užeinant ir ant jūros tilto, o į pliažą nebuvo galima kojos žengti. Ten visi apynuogiai saulės voniose gulinėja, gražiai sugyvena, ir uniformuotam policininkui nėra painiotis. Nebent gelbėtojas būtum, tik tada vaikščiotum po įkaitusį smėlį tarp išsidrėbusių dykaduonių, bijodamas kam ant kojos užminti. Ir matytum iš arti kokie gražūs merginų užpakaliukai, o gražu pačiame pliaže – daug kas. Pats geriausias dalykas būtų pliaže vaikštinėti, ir dar algą už tai gauti. Bet Laimė šį mano norą išgirdo, ir nusišypsojo – teko įžengti ir į pliažą (kurį, tikriausiai, iš prancūziško žodžio pertaisysite į lietuvišką ,,paplūdimys“). Buvo šitaip.
Vienądien mano kolegai patruliui – jo vardas Valius – į ,,raciją“ pranešė, kad paplūdimyje incidentas, reikia eiti prie persirengimo kabinos, kuri yra pirmoji nuo tilto, šalia sūpuoklių. Paskambino kolegai, nes jis buvo už mane viršesnis – viršila, o aš eilinis. Aš neturėjau jokio laipsnio, anei ,,jefreitoriaus“, už kurį pripliusuojama dvidešimt penki litai algos. Bet uniforma graži bet kurio policininko, o kas ant antpečių – mažai kas supranta. Todėl miestelijoje dirbdamas gali jaustis kaip generolas ir eilinis būdamas. O kaimuose apie laipsnį išvis niekas nenusimano. Man jokio laipsnio nedavė todėl, kad mėgdavau išgerti. Manau, todėl. Viršininkas tai žinojo (velnias žino iš kur!). Jis pats visą laiką buvo pavyzdingas blaivininkas, valančinės Blaivybės draugijos aktyvistas, ir kelis kartus (kai buvo tos draugijos pirmininko pareigas laikinai einantysis) surengė Vilniaus istorijoje negirdėtą akciją: alkoholonių gėrimų masinį išpylimą sostinės Kalnų parke (kuris dabar vadinasi Visuomenės harmonizavimo parkas). Liejo ant žemės iš butelių susirinkusieji net ir penkių žvaigždučių konjaką, ir pasirašinėjo Įžadų knygoje, kad jau niekada ,,velnio lašų“ burnon nebeims, ir gers tik nacionalinį gėrimą. Maniau, tai regėdamas, kad ir smuklės subankrutuos kaip Valančiaus laikais, langai bus lentomis užkalti Mūsiškis Viešosios tvarkos skyriaus viršininkas viskuo buvo kokybiškas žmogus; pastempęs, batais visados blizgančiais, ir kone kas savaitė eidavo pasikirpti. Buvo pamokantis pavyzdys kiekvienam policininkui, o man – labiausiai. (Bet ir mano marškiniai nebūdavo iš kelnių išlindę, ar neužsegtas klynas.). Gal kaip tik dėl tokio tvarkingumo, grakščios išvaizdos ir viršininku viršininkas pasidarė. Vyras buvo kaip cigaretė, anot mano senelio Stanislovo. Jis puošė uniformą, o uniforma puošė jį. Viskuo buvo pažangus ir pareigingas, atidus pavaldiniams, bet man nei laipsnio, nei algos nekėlė, nors vis tikėjausi ir laukiau. Bet po to, kas atsitiko Palangoje, praradau paskutinę viltį, – ne kad generolas būsiu, bet viltį, kad algą pakels, jei išvis darbe išsilaikysiu.
Apie šitai vėliau, nes dabar reikia daryti pasakojiman inkliuzą iš tolimos praeities apie senelį, jeigu jau jį prisiminiau. Savo senelio nevalia nepaminėti išliekančiuose rašytiniuose šaltiniuose kai juos rašai. Bus išaiškinimas (jums gal nesuprantamo) ir to palyginimo ,,Vyras kaip cigaretė“. Tik ar neverta skubančioms akims praleisti pastraipą apie senelį ir jo apytamsį kaimą!?, kuriame mažai pramogų ir komforto, o aš čia ilgai tamsą gvildensiu. Dar ir kitų taikysis pastraipų, tolimų nuo kurortinio Palangos gyvenimo, todėl prašau atidumo, kad brangaus savo laiko neatiduotumėte už pigius mano postringavimus (kuo, turbūt, jau įsitikinote paskaitę iki čia). Kitaip sakant, kad neišmainytumėt ,,časy na trusy“, kaip sakydavo sovietų kariuomenėje, kurioje 1971 metais tankistu teko dvejetą metų ištarnauti. Tuo labiau, kad dabar bus sapno atpasakojimas. (Kai baigsiu sapną atpasakoti, tarsiu žodelį apie Bridžitą Bordo... toje kariuomenėje.). Deja, pasakojimas skaudus, nes sapnas bus paimtas iš realybės; skaudus tuo, kad šį sapną iš realybės ,,paėmė ir man davė“ nusikaltėliai, KGB gaujelė. Kaip tai suprasti? – tuoj kyla klausimas. Ogi taip, labai paprastai, tačiau gal ir sunkiai suprantamai: sapnus man miegančiam atitransliuoja nuotoliniu būdu, bangomis! Sic! Taigi dar negirdėjote, o taip yra iš tikrųjų – sapnus KGB nusikaltėliai naktimis man į galvą... atsiunčia, ištransliuoja bangų sriautu, eteriniu būdu. Būtų galima tai laikyti dar vienu mokslo stebuklu, bet kadangi tai yra nusikaltimas, tai šio išradimo, stebuklo (nei išradėjai, nei sapnų transliuotojai), manau, neskelbs, nepaviešins. Jei to – kada nors, arba dabar – nepadarys koks nors landus ir drąsus žurnalistas. Ar žurnalistė, kas būtų dar šauniau. Šiame tekste apie tai štai jau parašiau, bet labai trumpai, ir nežinia kada jį išspausdins. Atitransliuotus sapnus susapnuoju panašiai kaip tikrus sapnus, bet atskiriu, kuris sapnas natūralus, yra mano, o kuris atitransliuotas iš išorės. Daug nusikalstamų poveikių KGB gaujelė man daro, jų aparatūra galimybių turi stebėtinai sudėtingų ir stebėtinai daug. Antai. Rašydamas, mintyse planuoju kokį sakinį užrašysiu, bet kartais užrašyti nespėju – sugalvotą sakinį užmaršina. Bangomis net kompiuteriui įtaką daro. Kreipiausi į teisėsaugos institucijas, kad gaujelę ir jų buveinę susektų ir atimtų visą aparatūrą, kuria naudodamiesi jie kankina mane kankinančiomis būsenomis ir mintis seka.
Štai dabar įjungė sunkesnį kankinimą. Belieka laukti kol išjungs. Išvengti kankinimo bangų sriautu, galimybių neturiu jokių. Reiks vėl kreiptis į teisėsaugą. Bet jau kreipiausi daug kartų. Ir be jokio kreipimosi šitokį nusikaltimą turi žinoti ir nutraukti, nes jis vyksta jau labai daug metų. Manau, kad tekstai, kuriuose aprašau kaip mane KGB kankina, susilauks publikavimo, nes tai nedominti negali, ir yra tiesa visu šimtu procentų.
,,Nusišypsok, kai skauda labai“, – girdžiu man dainuoja per radiją mergina. Taip gali pasakyti tik tas, kurio bangomis nekankina ir nei nekankino. Ir nemanau, kad dar ką nors kankino bangomis kaip mane. Žinančių, kad bangomis mane kankina, yra nemažai, bet netenka girdėti, kad kas nors apie tai žiniasklaidoje aiškiai kalbėtų. Kankintojai ir jų vadeivos tai labai gerai žino. Gal kada nors prabils kaip kankina.
Bet vis tiek sakysiu viską, ką numatęs. Kaip ir tai, ką neseniai žadėjau. Rusiškoje sovietų kariuomenėje, kurioje buvo tik muštras, atpyliau dvejetą metų, kurių kiekviena diena buvo nelaisvė. Vieną vakarą ,,kazarmoje“ atsirado… Bridžit Bordo nuotrauka, vyrams žinomiausios prancūzų aktorės. Nuotrauką, daugelio džiaugsmui, paviešino vienas kareivis – ėmė leisti iš rankų į rankas. Visi gėrėjosi, visi daug į aktorę žiūrėjo. Tam kareiviui nuotrauką, be abejo, laišku atsiuntė iš namų, nes daugiau iš niekur kitur gauti negalėjo – gyvenimas buvo labai suvaržytas, karinis miestelis buvo aptvertas už žmogų aukštesne betonine tvora, ir į miestą pasižmonėti išleisdavo skausmingai retai. Tad ir ta žavingosios aktorės nuotrauka nykioje kasdienybėje buvo maloni pramoga. Pramogų, galima sakyti, išvis beveik nebuvo, neskaitant jų keleto buitinių – tokių kaip nuosavo kareiviškų nuotraukų albumo kūrimas. Toji aktorės nuotrauka diena iš dienos keliavo per kareivių rankas, kol pagaliau apsistojo mano kišenėje, užrašų knygutėje, kurioje savo dydžiu vos betilpo. Manau, nereikia sakyti, kodėl ji buvo tokia mylima. Todėl, kad graži. O labiausiai todėl, kad matėsi, dominavo nepaprastai iškili jos krūtinė. Nuotrauka buvo portretinė, žinoma, nespalvota. Aktorė apsirengusi plono audeklo, labai prigludusiais uždarais marškinėliais ir krūtinės nuogos nesimatė nė kiek, bet krūtų iškilumas nepaslepiamas. Buvau jau ,,dembelis“, ir galėdavau gana drąsiai nuotrauką išsiimti ir ja gėrėtis kiek noriu. Nematytai gražiu veidu, laisvomis lūpomis, sukurtomis troškimams į ją žvelgiančiųjų.
Neišliko man ta nuotrauka. Štai kaip reikia kai kuriuos daiktus išlaikyti, nors dar tebematau ją atmintyje.
 
Rašau toliau. Kai šiame tekste parašiau savo senelio palyginimą ,,Vyras kaip cigaretė“, atėjusią naktį susapnavau nuotoliniu būdu atsiųstą sapną, kurį kuo detaliausiai dabar atpasakosiu. Neatidėliodamas, kad nei viena gaidelė iš atminties neišgaruotų koks sapnas buvo. Tuolab, kad ir atmintį gaujelė turi galimybių bangomis išblukinti (netgi ištrinti, tuo teko ne kartą įsitikinti). Vienoje dainoje apie mane vyriškis sako: ,,Belieka tik sapnai...“. Praeitu, daugelio metų, laikotarpiu sapnų man atitransliavo šimtus, netgi tūkstančius, bet sapnavimų neužsirašinėjau. O šį sapną, kuris sukonstruotas iš tikroviškų faktų, pateiksiu. Taigi leidžiuosi ne į prisiminimus, kaip savo laisvalaikyje esu įpratęs, bet atitransliuotą sapną aprašysiu – spalvotą, atėjusį iš buveinės tų, kurie mano mintis, galvos funkcionavimą seka. Žiūrėkite:
Cigaretė, tais 1962 metais, nuo kurių gerai senelį atsimenu, buvo kone vienintelis daiktas, kurį jis pirkdavo. Visa kita jo daiktija buvo savadarbė, nes viskas buvo gaminta kaime pačių kaimiečių. Beveik. Na, žinoma, pavyzdžiui, adatų atveždavo ryzinykas, kuris jas mainydavo į sudėvėtus ir jau nė puodkėlei netinkamus skudurus. Kadangi dzūkai skudurus vadina ryzais, tai ir jų supirkėjas vadinosi ryzinykas, o ne skudurininkas. Bet kodėl puikiai atrodantis vyras mano seneliui atrodė kaip cigaretė? Ogi todėl, kad tokio tiesaus, tokio lygiai ir vienodai, ir gražiai atrodančio daikto kaip cigaretė, savo namuose jis neturėjo. Buvo užkietėjęs rūkorius. Įsivaizduokite, jis nusiperka apylinkės krautuvėje pakelį Primos arba Pamyro, o tas pakelis išvaizdus ir formingas kaip joks kitas daiktas, kurį senelis turi. Pakelį atplėšia, o ten – dvidešimt lygių, vienodžiausių, tvarkingai supakuotų cigarečių. Arba papirosų, kurie irgi atrodė kaip cigaretės, bet skyrėsi tuo, kad papirose, jo tūtelėje, tabako buvo prikimšta tik iki pusės, o likusi tūtelės dalis buvo tuščiavidurė, ir iš kietesnio popieriaus. Tą tuščiąjį galą rūkorius imdavo į lūpas, ir nereikėdavo mundštuko. Kas moka vokiečių kalbą, supras, kas yra mundštukas. Paaiškintų senelis, temokėjęs vien tik dzūkiškai, bet jo jau nėra.
Pakelyje supakuotų cigarečių galai taip kokybiškai lygiai nupjauti, tarsi visos dvidešimt yra nukirstos vienu kirčiu, o ne kiekviena cigaretė atskirai nupjauta neaštriu stalavu peiliu, kuris viską išpeša, ką bepjauni. Naminis peilis nupjautų kreivai ir išdarkydamas tabaką bei popierių, o fabrike cigaretės kaip linijuote nukirstos. Tos senelio cigaretės buvo befiltrės, pralupus pakelį matosi ruduojantis smulkus tabakas. Jis išsitraukia vieną cigaretę, o ji – baltut baltutėlė tarsi jaunamartė, ir tarsi jos vãlionas. Ilga, plona, visu ilgiu vienoda, grakšti, pasiplojusi nuo ankštaus susigulėjimo pakelyje. Ir taip – tvarkinga ir taisyklinga – kiekviena iš iš visų dvidešimt. Tai, sakykite, ar buvo jo aprūkusioje, kuklioje troboje dar nors vienas toks savo forma idealus daiktas ar daiktelis, kaip cigaretė! Kai, maždaug, tik juodi, tamsūs drabužiai, skiedrėtas kiemas ir mėšluotas tvartas tuometinėje kasdienos akivaizdoje tesimatė. Todėl ir gėrėdavosi jis cigarete, jos tobula forma, gaminiu, kokių tokių gražiai miestiškų, troboje nematyti: nei ant stalo, nei šėpoje ar spintelėje, nei kertėje ar kamaroje, kurioje pastarojoje ir pamatyti būtų sunku, nes joje tamsu, kol neatidengi mažyčio langiuko, užtamsinto mediniu dangčiu. Nieko blizgančio nerastum atsidaręs ir spintelę, kuri prabangus baldas, todėl stovi ,,kambaruke“, ant grindų. Dviejų durelių, nerakinama, bet išdažyta, o nugarinėje lentoje, jau kirvarpų išnarstytoje, pieštuku užrašyta: ,,Mane padarė Albinas Baranauskas 1941 Viešpaties metais“. Duok Dieve, jei spintelėje stiklainis pirktinės uogienės bus, ,,gãdzinamos“ retkartiniam pasigardžiavimui, nes, kažkodėl, patys neišsivirdavo šios skanienos nei seneliai, nei jų kaimynai. (Ne tuščiai vienoje dainoje sakoma: kaip gera girdėti, kai už durų tyliai kalba mama, ir valgyti pas ją saldžią uogienę; iš tikrųjų man šitaip būdavo kaip dainoje, tik jau daug vėlesniais, negu ,,primos“ ir ,,Pamyro“ laikais.).
Formos ir grožio etalonas seneliui tapo pirktinė cigaretė, todėl ir sakydavo palyginimą apie dailiai atrodantįjį: ,,Vyras kaip cigaretė“. O aš šią jo ,,trumpąją kūrybą“, praėjus daugeliui metų įpiršau Palyginimų žodyno sudarytojai, ir tas tamsaus kaimo palyginimas įtilpo šviesioje knygoje – kreidiniame popieriuje vaizdžią kalbos frazeologiją šlavantietišku sakiniu mano senelis papildė.
,,O kas yra, meldžiamasis, tas ,,valionas“, kurį minėjote?“, – staiga manęs paklausė tylus, bet aiškus, labai paslaptingas balsas, atsklidęs nežinia iš kur! Išsigandęs ir nelaukdamas, sulaikęs kvapą paaiškinau: ,,Valionas, tai vestuvinė merginos suknelė ir jos veliumas, kuris man mažumėje labai gražiai skambėdavo savo pavadinimu, ir buvo gražus kaip bažnyčios žvakė arba kaip sniegas“. Ir kietai sučiaupiau lūpas, bijodamas kad dar ko nors nepaklaustų, nes su piktosiomis dvasiomis reikalų turėti bijausi kaip maro. (Gal jie – KGB gaujelė – mato mano ir lūpas, galvojau.). Žodį ,,vãlionas“, tasai nematomas balsavelnis pasakė ,,valiõnas“, bet aš jau nė neketinau kirčiavimo taisyti. Uždavė dar keletą klausimų, kurių paskutinis buvo ,,Ar jau visus eilėraščius išmetei?“, ir kai atsakiau, kad visus, tada labai lipšniai, bet šėtoniškai tarė: ,,Daugiau klausimų neturiu.“ Po trumpos, bet labai ūžiančios pertraukėlės, pridūrė, raidę kirčiuodamas paskutinę: ,,Neturėsiu nei klausimų“. Ir tuokart kažkas barkštelėjo į lubas virš manęs.
Aš atsikvėpiau lengviau, bet vis tiek buvo dar sunku, nes sapnavau sapną kankinantį, su kankinančios būsenos priemaiša, kuri tęsėsi per visą sapnavimą kaip fonas, o kai sapną išjungė, pasibaigė ir kančia, ir tuoj pat bangomis KGB mane nubudino, kaip ir kas rytas. Atsipeikėjęs ir supratęs, kad tai dirbtinis sapnas ir kad tebesitęsia KGB veikimas (labai nusikalstamas!), drąsos bei pasipiktinimo apimtas, sušukau: ,,Srùta, paskaičiuok kiek metų mane naikini!??“. Nieko į tai neatsakė (bet iki šiol turiu vilties, kad toks klausimas yra lemtingas, kad palengvins mano padėtį bei dalią ir gal amnestuos mane dėl šitokio klausinėjimo, į kurį atsakyti jie nenori – į klausimą ,,kiek metų?“). Kai jau žinote, kad mano mintis seka, tai aiškinti, kad mano ir balsą KGB gaujelė girdi, nėra verta.
 
Nubudęs (nubudintas bangomis!), plėsti šią senoviškų prisiminimų kalbą galėčiau dar tuo patyrimu, kad šio fabrikinio cigarečių gražumo senelis ne visada turėjo, nes pinigų labai trūko. Nors cigaretės buvo pigios kaip ir laikraščiai – raudonspalvis pakelis cigarečių pavadinimu Armiejskijie kainavo keturias kapeikas, o laikraštis ,,Sportas“ – vieną kapeiką, ,,Tiesa“, kaip ir ,,Komjaunimo tiesa“, viena kapeika už ,,Sportą“ buvo brangesnė (kai istorikai istoriją rašys, galėtų nepamiršti ir smulkmenų, kurios kartais būna įdomesnės už pergales). Pensijos senelis gaudavo dvylika rublių, o močiutė – tik aštuonis rublius, bet ir iš tų pinigų saldainiams man duodavo. Taigi, neįperkant cigarečių, jam tekdavo saulėkaitoje už tvarto, kur ir žemė juodai puri, augintis savos ,,tabokos“. Atrodė, saulė ir jos kaitrumas atsimuša nuo pilkų tvarto sienojų ir sušildo tą žemę, kuri šalimais. Sienojai nors neapipjauti, apvalainūs, bet siena kokia bebūtų, kai prie jos atsistoji šildo šilčiau, negu vėjuojanti plynuma. Skaisčių dienų, kai saulė spindi, pas mus per metus būna tik penkiasdešimt dvi, ne trys šimtai kaip atogrąžose, todėl spindėjimą tenka gaudyti, branginti ir taupyti – tai yra, kuo praktiškiau sunaudoti nei rytdienai nepaliekant.
Paskui, saulei sunokinus, didelius kaip varnalėša tabako lapus išdžiovindavo iki parudavimo ir trupindavo duonriekiniu peiliu. Lenktinio nei neturėjo; lenktiniai, prasčiokėlio ar paauglio kišenėje, buvo nuotaiką gerinantis dalykėlis, kurį ne kiekvienas turi – kaip ir piniginė, kišenėje išvis retai pasirodanti, todėl gegutei pirmąsyk užkukavus neturėdavau kuo jai pabarškinti.
Nenustebinčiau sakydamas, kad tabakas, kaip ir bulvės, atkeliavo laivais iš Amerikos. Įdomiau, kad bulvių – kurias vadindavo roputėmis – valstiečiai kažkada niekaip nenorėdavo augintis. Donelaičio metais Donelaičio žemėje valdžia, uždraudusi avėti vyžas, net prievarta versdavo bulves auginti. Suvešėjo jų auginimas, kai bravorai pastebėjo, kad iš bulvių degtinę galima išvaryti.
Kaip čia nenutolti nuo leitmotyvo!?, nuo kurio kuo toliau, tuo labiau tolstu. Bandysiu. Tik ne iškart.
Nusiėmęs nuo aũkšto išdžiūvusių taboklapių, trupina juos žilaplaukis mano senelis, pasidėjęs ant lentinio stalo; visada trupiniuoto, nedengiamo jokia ,,klijonke“ nei drobėmis. Tik kepalas duonos, kaip kasdieninė stalo šventenybė, buvo drobule uždengtas – nuo musių ir džiūvimo, o labiausiai – dėl padorumo. Neatsimenu, kad nors vienoje kaimo troboje būtų buvusi duonai ,,chliebnica“, kaip pasakytų lietuvių kalbos nemokantysis; gražiausias rusiškas žodis, be abejo, ,,perestrojka“. (Na, vėl velnias neša į nuošalę!, matyt, jau nepriprasiu rašyti drausmingai. Beje, būna dar ir šitaip: KGB gaujelė kartais į mano mintis įkiša savo žodį. Dar viena stebukliška keistenybė: įjungia ko nors norėjimą, arba atvirkščiai – nenorėjimą. Pavyzdžiui, nenorėjimą rašyti. Dabar nerašymą organizuoja šitaip: kai sėdu prie kompiuterio, neretai įjungia mieguistumo būseną, arba nuovargio jausmą ir, jei esu namuose, tenka gultis į lovą. Kartais minėtą būseną įjungia, kai pabaigiu rašyti iš anksto susiplanuotą epizodą, ir sekančio epizodo pradėti rašyti jau nebegaliu. O šio ką tik minėto rusicimzo kalboje nebuvo ir nėra nei dzūkiškoje, šiaipjau ganėtinai užterštoje slavizmais, vienu kitu germanizmu; rusų kalbos, kaip suprantama, ir jokios kitokios, kaimiečių paprastuomenė nemokėjo. Tik jaunesnieji slebizavoti rusiškai pramokdavo, nes mokydavo mokykloje. Svetimos kalbos kaimiečiui ir neprireikdavo, kolei... nepaimdavo į kariuomenę.).
Susiberdavo tą rupų ,,pjaustinį“ į tabokinę (šlykščiai vadinamą mašna, nors galėtų vadintis, sakykim, delmõnas), ir sukdavo cigaretes namines. Šitaip: atsiplėšia skiautelę laikraščio, jon įberia žiupsnelį tabako ir susuka tą viską į ritinėlį, ir jau cigaretė. Kaimiška. Kad ritinėlis neišsivyniotų, gerai suliptų, popieriaus skiautelės kraštą būdavo sodriai, šlapiai paseilina, ir sulimpa cigaretė patikimai kaip klijais. Bet kokia ji, savadarbė cigaretė, prastuoliška, lyginant su fabrikine! Stora, storumo nevienodo, galai neapipjauti nei apkarpyti, o nuplėšti pirštais. ,,Taboka“, nors rupi, byra iš cigaretės galų, kol vienas tų galų dar ne muštuke, o kitas dar nerūksta. (Muštukas, tai mundštukas, į kurį cigaretę kiša.). Nuplėštus cigaretės popiergalius mesdavo ant grindų, o jeigu rūko virtuvėje – tai ant molinės aslos, nes medinių grindų virtuvėje dar nebuvo, buvo tik kambariuose, kurių troboje buvo du; tiksliau sakant – pusantro, nes vienas kambarys atskirtas nuo virtuvės buvo ne visiškai, ne durimis – su virtuve jis jungėsi plačia anga lentinėje pertvaroje.
Ne baltas plonas šios savadarbės cigaretės apvalkalas, o raidėtas tamsiapopierinis laikraštis, kurio tik antraštes senelis beperskaitydavo, todėl nei nežinau kodėl jį – rajoninį ,,Darbo vėliavą“ – jis užsisakydavo; rodos, niekas neversdavo užsisakyti, nebuvo gi senelis nei partinis ar koks nors komjaunuolis, kuriems būdavo ir privaloma užsisakinėti ,,nemelagingą“ ,,tiesą“. Tokioje namudinėje jo cigaretėje būdavo daugiau popieriaus, negu tabako, kurio, beje, jis sutrupindavo ir kamblius. Viskas kaime susivartodavo taupiai, ne tik, sakykim, lupenos, kurios puikiausiai tiko kiaulių jovalui. Bet dūmelis rūkdavo gerai ir iš tos naminės cigaretės, ir buvo, be abejo, stiprus, ,,macnas“, kaip pasakytų, baigiamas čia minėti, senelis. Dūmelis, kokio dabartinės rūkančios panelės nė iš tolo nenorėtų pauostyti, ne tik užtraukti.
 
Kartais gerai nesuvokiame ką skaitome, todėl, kas svarbiau, nekenks pakartoti. Bet vėl painu: kas vienam svarbu, kitam anei kiek. Nepaisydami nieko, tęskime toliau kas įdomu, ir bus nepaprasta. Taigi kolegai, su kuriuo patruliavome, pranešė: viešoje vietoje yra apsinuoginusi mergina, liepkite jai apsirengti. Mes nedelsdami paklusniai žengėme, kur liepia. Netgi su džiaugsmu (bent jau aš). Nuėjom prie tilto ir nuogosios nuogi papai greit pasimatė, bolavo iš tolo. Ant tilto pilna žmonių, ir visiems matosi kur ji stovyklauja. Iš kur mergaitei tiek drąsos, negalėjau atsistebėti pamatęs, kad ji tarp žmonių nuoga. Negalėjau ir suprasti, kodėl ji šitaip su savimi pasielgusi. Matosi papai visiems, kas pažvelgia, o tai juk nėra labai lengva apsinuoginusiai. Tai kaip jos drąsą suprasti? Kad iki pusės nuoga, matėsi nuo tilto daugybei žmonių, ir mačiau, kai kurie vasarotojai leidžiasi artimiausiais laiptais žemyn iš arčiau į ją pasižiūrėti. Artinamės ir mes, policininkai, prie tos nuogalės. Eidamas aš planuoju ką jai kalbėsiu. Turiu tokį neblogą įpratimą: prieš kiekvieną pokalbį iš anksto apgalvoju žodžius ir sakinius, kad ekspromto kuo mažiau būtų besikalbant. Nes lepteli ,,neparuoštą“, sau kenkiantį žodį, o paskui gailiesi negalėdamas jo ,,išgraužti“. Visą dialogą kitąkart dėl vieno palaido žodžio pralaimi. Susigadina svarbus susitikimas kaip medus nuo deguto. (Beje, deguto jau seniai niekas neverda, juo ,,šmaruodavo“ vežimų ašis; teišliko šių profesionalų tik pavadinimas – ,,degutininkai“; iš visų istorinių virimų aš neblogai atsimenu tik du: kaip verdamas samagonas, ir kaip pirmąsyk pamačiau verdamą uogienę – neregėtai pakvipusią, nepasotinamai skanią. Tada viešėjau pas tetą Alytuje, tad mieste ir išvydau šį man ,,stebuklą“; dar ir keltu per Nemuną su tėvu kėlėmės, keltas išlikęs jau tik nuotraukose, dabar, Lietuvos laikais, alubariuose kabinamose, o tais laikais Alytuje, rodos, nė alaus baro nebuvo).
Pataisa. Padariau klaidą: samagonas ne verdamas, o varomas.
 
Ekshibicionizmas, pagalvojau apie galimą tos merginos ligą, bet tai paaiškės kai pasikalbėsime. Tačiau net brutalu apie tokį gražų aktą šitaip negražiai pagalvoti, ir nutariau daugiau apie ligos versiją nė mintyse neužsiminti, net ir tuo atveju, jei tai būtų jos išteisinimas nuo bausmės. Bet joks teisimas jai negresia. Bent jau todėl, kad mokėsiu apginti, jeigu reikės.
Artėjame prie jos, o širdis netelpa krūtinėje – ji nuogais papais, viešiausioje vietoje. Jie neįdegę, pastebimai baltesni, negu visas kūnas, nuo įdegio bronzinis. (Auksiniu, ne bronziniu, tokį kūną reikia vadinti.). Balti kaip sniegas jos auksinio kūno kontraste. Ir baltumu patrauklūs, absoliučiai viskuo gundantys. Tik skritulėliai aplink papų krūtelius ruduoja, jie tamsesni, disonuoja papų baltume, tuo juos grãžindami. O ji pati – spindi kaip jūra. Viešpatie, kokia dievybė!, pamaniau, kai ji pasimatė jau visai aiškiai. Grožio etalonas. Ne šokoladiška, o nuostabiai kūniška! Tai toks žavus, dangiškas Viešpaties kūrinys, kad belieka tik stebėtis ir niekaip nepažeminti! O apie troškimą tas jos krūtis paturėti, tokį troškimą turintiems nėra ko aiškinti. Bet tokių svajojimų, vilčių turėti, atrodė kvaila.
Kai priėjome, ji pastebėjo, kad žiūriu godžiomis akimis į jos nuogus papus, dėl to pasimatė jos žvilgsnyje nusiraminimas, o dar akivaizdžiau – pasitenkinimas. Ne tik akyse ji apsidžiaugė. Ir lengva, gal tik man pastebima, šypsenėlė jos lūpose nuvingiavo. Merginoms dažniausiai patinka, kai jomis gėriesi. Bet kol kas tik tiek ji, tik akimis, pasakė apie save, o viskuo kitkuo – paslaptinga tarsi lakštingala, kuri nuostabiai čiulba, bet nematoma medžių šnaresyje. Bet visgi štai matoma, jau iš visiškai arti. Kodėl ji, šitokia graži, vienintelė nuoga tarp apsirengusiųjų? Nesistengsiu spėlioti jos keistos ir mįslingos esaties, nes yra kuo gėrėtis atsipalaidavus, ir to užtenka. Mėgausiuos, ką matau. Ir veidas jos spindintis. Ji kažkuo džiaugiasi, ir tai man buvo labai malonu pastebėti. Kai kitą pamatau besidžiaugiantį, ir pačiam smagiau pasidaro.
Sakiau ,,blakstienai“, .ne ,,blakstienos“. Bet ir ,,lakštingalas“, o ne ,,lakštingala“ buvo rašoma praeities poezijoje. Perliukai – blakstienai ir lakštingala. Merginos, kaip lakštingalos, jos man sumirksi abiem akim ir blakstienais, ir tai jas labai puošia. (Šiame grožio pasaulyje kiek ir odiozinės medžiagėlės patieksiu. Tik vieną sakinėlį iš sovietų epochos. Būdavo sakoma (chuliganas chuliganui): ,,Aš tave ant blakstienų pastatysiu“. Mat visokios asociacijos nuolat šmėkščioja galvoje, nesiderinančios su tema, o taikosi, ir su sveiku protu, todėl kartais nepraleidžiu progos jas užrašyti, nes paskui nežinia ar kada nors bus proga prisiminimo epizodėliams į raštą patekti.).
 
Tik staiga ji vėl kilstelėjo į mane skvarbų, veriantį žvilgsnį ir... mirktelėjo viena akimi. Čia nesvarbu, kuria – kaire ar dešine, nes ji tikra meilė savo ir akimis, kurios didelės ir skvarbios kaip kulipkos, spindinčios kaip nesugaunami spindulėliai. Be to, ji nudžiugo, kad papai mane žavi, o tai – labai nebloga žinia. Aš iš tikrųjų vos atėjęs savo akių ,,translokatorių“ iškart, ir neatplėšiamai, nukreipiau į jos nuogą krūtinę. Taigi pastabumu galėčiau pasigirti – iš jos akių nuotaikos pastebėjau, būtent jos akys išdavė, kad ji džiaugiasi susidomėjimu jos nuogais papais. Ne iš piršto laužiu ką rašau, o tai ką aiškiai ir detaliai pamatau. Galvoju, ar ne sakališkos mano akys. Beje, esu dėkingas už dainą, kurioje sakoma: ,,Lėk, sakale, lėk, tik dangus tavo laisvė!“, tai vienas puikiausių meno kūrinių! Sakalas mato pustrečio karto geriau už žmogų, ir yra vienintelis paukštis Lietuvoje, kuris medžioja ore. Aš daug kam visokiuose kavos pokalbiuose apie tai užsimindavau, nes žinojimo plėtimas ne tik sau malonumas, malonu juo ir dalintis. (Kartą, eteriniu būdu, ir iš KGB buveinės man sakė: žinios tik tada turi kokią nors vertę, jei su kitais jomis pasidalini. Mat tada buvo metų virtinė, kai aš dėl to, kad mano mintis KGB sekė, ir kitaip persekiojo, su niekuo nebendraudavau.).
Intriguojanti paslaptis man (nors dabar jau aiški), ką reiškia mirktelėjimas viena akimi. Aš įpratęs mirktelėti abiem akimis, jas nevalingai nuleidžiu žvilgtelėjęs į kitą žmogų. Šį mano įprotį, manęs pamėgdžiojimui, perėmė vos ne kiekvienas per televiziją kalbantysis. Tačiau nebaigiau apie mirktelėjimą viena akimi. Dar sovietų laikais pastebėjau, kad mieste man mirkteli gražios nepažįstamos panelės. Kas begalėtų būti maloniau už tokią sąšauką! Bet ilgainiui ėmiau abejoti tokio mirktelėjimo natūralumu, nuoširdumu. Štai kodėl: pajutau, kad tokios merginos yra ,,specialios“, o ne atsitiktinės. Be to, pasitaikydavo tokių gražių, kad aš, negražus, jokiu būdu nebuvau vertas jų dėmesio, mirktelėjimo man, kas reiškia, kaip aš maniau, simpatijos man rodymas, merginai šiek tiek ,,begėdiškas“ – begėdiškai, bet simpatingai per drąsus merginai. Nelogiška, kad ji norėtų su tokiu kvazimodu kaip aš turtėti meilės nuotykių ar flirtą. Tai kodėl mirkteli?
Tik po ilgo laiko pagaliau supratau: merginos mirktelėjimas man, reiškia draugišką įspėjimą, kad man yra pavojų (be abejo, politinio pobūdžio, o jeigu dar konkrečiau, tai kėgėbistinio pobūdžio; mirktelėjimas, tai slaptas pasakymas, kad jie seka mane, o seka mane KGB nuo neatmenamų laikų – dabar labai rafinuotai – seka mintis).
Kai šioji paplūdimio nuogapapė man mirktelėjo, širdis apsalo, apie kėgėbizmą neleidau sau nei galvoti. Per daug nuostabi ji buvo, kad kas nors sustabdytų mano pasigėrėjimo jausmą ja. Kad ir kokį pavojų būčiau pajutęs, nuo jos papų vis tiek nebūčiau galėjęs akių atitraukti, ar baigti su ja šį oficialų pasimatymą, kurio oficialumas iškart prapuolė vos ją pamačius iki kelnaičių nuogą. Šį ,,pasimatymą“ nutariau ne baigti, o kuo ilgiau užtęsti. Kurgi pamatysi tokią sceną kaip ši, tokio aukšto meninio lygio! Nebent Sofoklio ar Euripido kūriniuose. Iš arti matosi tikra ,,nuodėmingoji“ madona, ir ranka gali būti pasiekiama.
 
Jinai, pas kurią mes policininkai atėjom ją aprengti, šalimais buvo pasidėjusi cigarečių – tamsiai mėlyną pakelį Kosmoso, kuriuo tada dar prekiaudavo (sovietų metais kainavo brangiausiai – 40 kapeikų už pakelį, rodos, buvo geriausios neimportinės cigaretės, bet aš, kaip nerūkantis, tai težinau tik iš kalbų). Šalia savęs ji turėjo net tris draudžiamus dalykus: garsiai paleistą radiją, cigarečių, kurias pliaže rūkyti (negriežtai) draudžiama, ir liemenėlę. Liemenėlė, suprantama, niekuo nekriminogeniškas, nedraudžiamas daiktas, bet ji skirta papams susidėti ir turėjo būti užsegta savo vietoje, o ne ant smėlio mėtytis, lyg visiškai nereikalingas ,,išdavikas“, pasakantis, kad merginos krūtinė nuoga. Kas tik pamato šalia jos numestą liemenėlę, iškart pasižiūri ten, kur ji turėtų būti, ir pamato... papus nuogus. Šis merginų drabužėlis vertas atskiro pakalbėjimo, ir šios progos kada nors nepraleisiu. Bet ji bus trumpa ir mažai kam reikalinga, nes svarbiausia tai, ką šis drabužėlis dengia, o ne bejausmis audeklas, todėl čia apie ją jau viskas; aktualiau būtų tai, jei panelės pasakytų kaip dabar šis papinykas norminėje kalboje vadinamas, nes aš nežinau, ir tik pačių papų pavadinimas tikrai žinau kad nepasikeitęs ir nesikeis. Mat dėl minčių sekimo ir kankinimų bangomis, keliolika metų beveik negyvenau, tad daug kas pasikeitė per tą laiką, net ir naujų žodžių daug atsirado, ateinančių kartu su naujovėmis ir be naujovių. Dėl kankinimų bangomis, ir dėl minčių sekimo, lioviausi žiniasklaidos klausyti, žiūrėti ir skaityti. Šitaip užsisklendžiau labai ilgam – daugeliui metų. Jau nebežinojau nei kas yra Lietuvos prezidentas. Kai pamačiau mieste mašinas su trispalvėmis vėliavėlėmis masiškai važinėjančias, nežinojau, ką reiškia tokie paradai. Kartą neiškenčiau ir išdrįsau vienos ponios paklausti, ir sužinojau: vyksta krepšinio čempionatas, krepšinio fanai važinėja su vėliavėlėmis.
 
Oi! Pasigirdo vidinis balsas!, (šįkart ne iš KGB gaujelės buveinės atsklindantis; mat jie į mane ir žodžius laido). Man priekaištauja: kodėl sakei liemenėlė ,,papams susidėti“!? Ar tai koks daiktas papai, kad juos būtų galima susidėti arba išsiimti, Jonai!?
Ir vis dėlto tai estetiškas bei meilus ir veiksmas, ir jo nusakymas, todėl neverta čia nieko taisyti.
 
Teisine kalba kalbant reiktų sakyti, kad ne liemenėlė čia paplūdimy buvo draudžiamas daiktas, bet nuogos jos krūtys, liemenėlę numetusios. Tačiau vėlgi: argi, dovanokit, papai yra daiktas, ir argi draudžiamas! Tai kas, kad maloniausias iš visų daiktų, bet vis tiek ne daiktas. Tai merginos nenuginčijama privati (asmeninė!) nuosavybė, kaip ir kitas jos lobis, kuriuo ji gali disponuoti kaip nori. Ir gãli špygą parodyti kiekvienam prašančiam priekabiautojui, kaip ir kiekvienam, kurio nė matyti nenori, ir tai – špygos pavėrimas, atrodytų be galo žavingas atsakymas paprašiusiajam. Šioji mergina savo gražumu galėtų gražų gyvenimą sau laimėti, matosi iš pirmo žvilgsnio. Ne tik senas, bet ir jaunas šitokiai nepaprastuolei dosniai užmokėtų. Bet kiek jai iš to būtų vidinio, kitiems nematomo, džiaugsmo, sunku atspėti. Matydavau kaip sẽniai veda jaunas, bet man būdavo gaila jų. Net ir paveiksluose pavaizduotų. Koks ten malonumas pinigai, turtai, jei nemalonus prisilietimas to, kuris jų duoda!?? Atsakykite, merginos, per radiją, arba per televiziją (arba asmeniškai man).
Aplink ją žmonių yra tirščiau, negu bet kurioje kitoje pliažo vietoje: ir guli, pasikloję ant smėlio, ir stoviniuoja, vieni tik į ją žiūri, kiti užsiėmę savo reikalais arba indiferentiniu (vienatviniu!) poilsiu, tematydami dangaus debesis, arba išvis užsimerkę nuo visko (ne nuo viskio!). Matosi ir toks, kuris gatavas ir didinamąjį stiklą pasiimti, lyg nematytų, kad ji graži ir iš tolo. Smalsuolių pilna. Rodos visoje Palangoje kitos tokios įdomybės nėra kaip toji nuoga sėdinčioji – taip įdėmiai buvo į ją spoksojančių. Šitaip atrodė ir man. Nemokamas pasigėrėjimas visiems, kas nori. Nereikia su žiūronais iš krūmų slapčiomis gaudyti ar teleobjektyvu fotografuoti. Štai prieinama kiekvienam ir laisvai per keletą metrų. Nei bilieto nereikia pirkti, koks perkamas į striptizą. Tikrai reta ir keista. Kai kurie pliažininkai į ją ne tik labai reikšmingai pažvelgia, bet pažvelgę ir nenusisuka, gera akis paganyti. Bet ilgai spoksoti į tokią erotišką nuogybę nepatogu prieš aplinkinius. Kurie su juodais akiniais, tiems negėda, nes nelabai suprasi į ką jie žiūri ir ką mato. Spoksuolius ypač moterys pastebi. Jos pačios į nuogalę nežvelgia, žvelgia į tuos, kurie ja, pusnuoge, gėrisi. Moterys skeptiškai kraipo lūpas, akimis varsto tokius neabejinguosius, ir neaišku, ar nuogalei pavydi, ar gal joms įdomu kaip atrodo vyrų gėrėjimasis. Deja, spoksuoliai gėrisi tik ta, kuri ne tik graži, bet ir nuoga, o pavyduliaujančiomis – nesigėri niekas. O toji gražioji, matau, nekreipia į aplinkinius jokio dėmesio, lyg būtų apsirengusi ir visas sagas užsisagsčiusi. Valgo apelsinus, ir valgydama skaito knygą, be abejo, romaną apie meilę. Atsisėdusi ant gėlėto, namuose išausto patiesalo (kokį pietų dzūkai vadindavo ,,dãčkė“), vien tik su kelnaitėm, savo papams davusi visišką laisvę, kurios jie tikrai nusipelno savo patrauklumu kaip išnokusios uogos. Plaukus pasileidusi. Jie pasigarbanoję, ilgi, net ir ant krūties užkrenta, tuo didindami jos slėpiningumą. (Beje, merginos mieste kartais plaukus dėl manęs demonstratyviai pasileidžia, arba šukuojasi specialiai dėl manęs, o ką tai reiškia – nesuprantu; bet pažiūrėti malonu – ir todėl, kad jos gražios.).
Matyti kokius daiktus išsidėliojusi. Blyksi nematytas radijo imtuvas su ištraukta antena, kuriame yra ir magnetofonas net dviems kasetėms. Didelis odinis rankinukas, pilnai kažko prikimštas, pribuktuotas (kaip prikimšimą nusako dzūkai), juodi akiniai nuo saulės inkrustuotais rėmeliais. Juos užsinėrusi ant gražios savo kojos, o ne ant viršugalvio, kaip daugeliui įprasta. O dar labiau ir valiūkiškai jos koją puošė sidabrinis žiedas, pabrangintas auksiniais apvadėliais. Tas žiedas laisvas ir erdvus nerūpestingai kybojo žemai prie pėdos ir bet kas pribėgęs galėjo jį numauti ir nusinešti, jeigu, tarkim, ji užsisvajojusi užsnūstų. Nutariau ir šitai jai pasakyti, jeigu bus kalboje patogus momentas. Kol kas tyliu kaip žuvis, ir žiūriu kaip ji, ir kas aplink ją atrodo, tyrinėju situaciją, žvilgsniu vis grįždamas prie jos nuostabiųjų papų, erotiškų, todėl ir gražių. Ši sąvoka – papai – kalbant apie krūtis, gal nei neatskiriama nuo sąvokos krūtys, kuriomis pasipuošęs pasaulio žiedas – patrauklios merginos ir moterys, man, jų trokštančiam, neprieinamos.
Didžiausias akcentas, be paties didžiausio ir nepalyginamo – jos krūtinės, šioje erdvėje buvo labai platus šviesiai žalios spalvos skėtis, kuris jai teikė maloningą pavėsį. Daugiau antisaulinių skėčių pliaže nesimatė, nes tada dar daug ko nebuvo, ko dabar yra. Be galo ilgu kotu, įstrigdytas į smėlį. Bet skėtis jos nei veido nedengė nuo žmonių akių, ne tik nuogumo. Dienelė buvo karštoka ir, rodėsi, šis platus kaip paviljonas skėtis, ją saugo nuo visko, kas pavojinga. Ir nuo policijos, kuri šįkart buvome dviese – aš ir vyresnysis kolega. Net pavydu pasidarė man uniformuotam matyti tokią idiliją – kad negaliu po tokiu pavėsingu ,,medžiu“ kaitroje atsisėsti. Nė sagų prasisegti negali, kai esi tarnyboje. O, svajoju, imtum nusirengtum, bent kelnes pasiraitotum ir pabraidžiotum jūros bangose. Oras toks vasariškas, paplūdimio aplinkos kerai bei kontekstas tik pramogai ir tekviečia, o ne ,,susidorojimui“ su gražia mergaite, netgi su pusnuoge, kas yra brangintina vertybė kiekvienam sveikajam. Bet teks, ko gero, ir šitaip pavydėtinai bei neliečiamai poilsiaujančią ją ,,prablaškyti“, nors sunkesnio konfliktavimo būtinai išvengsiu. Viską, visas priedermes, jausmuose stelbė ir nustelbė pasigėrėjimas jos gražumu, kuris pasimatė dar nuo tilto, ir didėjo prie jos ateinant.
 
2014 metai

-tęsiu-