Dar tik sapnuoju Žemaitijos pievas,
Jų pakeles, išplaukusias žiedais,
Kai vis dažniau sustoji, nei važiuoji,
Užburtas čia iškylančiais vaizdais:
 
Kalvom laukai nubėgę,
Vis kitokių spalvų,
Kraštuose ramunėlės
Juos juosia vainiku.
 
Mažytės koplytėlės,
Išpuoštos gėlėmis.
Džiaugies, prie jų priėjęs,
Pabuvęs mintimis.
 
Rodos, kad laikas ilsis
Gerumo glėbyje,
Ir pyktis, melas miršta
Keleivio širdyje.
 
Dar tik sapnuoju tuos kelius, žalius kviečių laukus,
Rugiagėles, šalia jaukias sodybas.
Žinau, tikrai gražus ir čia gyvenantis žmogus,
Tarsi visiems dalijantis ramybę.