Koksai beribis, egle, tavo skausmas,
Sunkus ir juodas lyg tamsi naktis –
Dukrelės išdavystė širdį spaudžia
Ir Žilvino beprasmė netektis.

Įskaudinta, liūdna ir nusiminus,
Su tamsiaspygle gedulo skara,
Tu man šiandieną primeni Tėvynę,
Didžiojoj kryžkelėj begrąžančią rankas

Ir klausiančią savęs – ar viso šito reikia?
Nuožmių pjautynių, melo ir klastos?
Ar ainiai kada nors nekeiks mus,
Kad nebranginom vardo Lietuvos?

O gal supras jie, kaip nelengva būna
Iš priespaudos pakilt ir atsitiest.
... Ne veltui medžiais ošia tavo sūnūs,
Ne veltui gedulo skara gaubies...