Kada n-tasis Pranašas bus atsignybęs sau šlovės,
Nors maustė tautą kaip eilinis šiknius,
Kilniausios priesaikos ir žodžiai nuverrtės.
Mes prie viens kito niekaip nepritiksim.
Iš vieno karcerio ir šventas, ir vagis,
O dainiai platins zekišką „kultūrą“
Ir žinios aukštins tuos, kurie nukris,
Bet nutylės, kas tvirtesni už mūrą,
Kas lieja prakaitą, kas kelias su gaidžiais,
Parkris po padais siaučiančio „elito“.
Ponu vadinamas keistuolis įsižeis,
Nes terbos lopytos visai iš luomo kito.
Pabėgs be karo šeimos iš namų, 
Kai pažadai kels vis smarkesnį vėją,
Bet dėl atplyšusių vadams nebus skaudu,
Kol dar yra kas vilkui duoną sėja.
Avelės bliaunančios mekena aptvare –
Eilinį kartą vilną jų nukirpo.
Neklausia Pranašas tavęs anei manęs,
Sutinkam vargti ar be laiko mirti?
Elektoratas. Žodis nuostabus.
O gal keiksmažodis, jei bėga milijonai?
Yra bala, tai ir varlė ten bus...

... sapnavo krivė geltonveidį Joną.