Dar niekad nerašiau ant mėnesienos drobės,
Plačiai plačiai užklojusios laukus,
Sodybas, miestelius, net ir miestus vienodai,
Kai, rodos, žemėn leidžiasi dangus.
 
Žvaigždutės mažos iš aukšto baugščiai žiūri,
Kiek daug švieselių žėri tenai žemai.
Matyti, žmonės savų žvaigždelių turi,
Kai juos uždengia nakties juodi sparnai.
 
Prie ąžuolo ir eglės mintis skraidyt paleisčiau,
Kad tūptų ant šakų, kur papuoštos sniegu.
Ir tik vėliau, kada žibuoklės skleistųs,
Sugrįžtų pas mane pavasario kvapu.
 
Ant mėnesienos drobės gal ir žodis
Ryškiau sušvistų baltu sidabru.
Juk daug lengviau nešt gėrio, meilės grožį,
Negu pavirsti akmeniu sunkiu.