Nemiega medžiai,
Bet ir neprabudo –
Jų nuogos šakos lyg tuščia dvasia:
Čia buvom mes, čia buvo mūsų, buvom mudu,
Teliko tik maža dalelė mumyse.
 
Ne, ne žiemos, ne šalčio ir ne sniego –
Pernykščiai lapai žemėj –
Lyg gelsvi taškai...
Galbūt pėdutės gelsvos, kai nubėgo
Gyvenimas basom...
 
Tik tu vis dar blaškais,
Bandai apsukt likimą, jam įrodyt,
Kad metuos mėnesių –
Tik dešimt...
 
Kam stengies?
Ar tam, jog niekada nebūtų pirmo gruodo?
Svarbu neliko jo, tikėk –
Kiti tikės.
 
Vasario lietūs nykią žemę trypia...
.......................................................................................
 
Vos atsikėlęs vėl nakties meldi,
Nes medžiai juk sapnuoja amžinybę,
O pabaigos nėra net praeity...