Kai pripildėm visas atminties kamaras
Gyvo kraujo viltingo ulbėjimo,
Ką begali mirtis? Pasalūniškai kąst ir sužeist,
Bet ne jai besuprast,
Kur laimingi greta vienas kito mes ėjome
Ir klaidžiais, ir dulkėtais, 
Bet bendrais mums keliais.
Tai šventa atsarga,
Kuždesiai ir glamonės tarytum nektaras į korį.
Lai bus kraitis vaikams,
Lai supranta būty, kas saldu.
Aš jausmų kupina,
Iš likimo jokių dovanų nei tikiuosi, nei noriu.
Geistuose sapnuose
Tebelauki manęs, mielas, tu.
Ruošia guolį žiema.
Virpu taip lyg prieš pirmąją naktį.
Šuoras snaigių pūkų,
Siluetas, kuriuo aš seku.
Ką begali mirtis?
Tik prie kauburio tavo atvesti,
Nors kur kaulai gulės,
Anei man, anei tau nesvarbu.