Nukrito paskutinės rasos,
Šešėliai tyliai suplaukė į mišką.
Lietutis tyliai kapsi, man pagraso,
O nuo stogų lašai stipriau jau tyška.

Kaip nesinori viso to palikti,
Išeit, nutraukti mielą posmą.
Juk čia pradėjo jau patikti,
O namuose vėl reiks įkurti krosnį.

Ten drėgna, šalta ir taip liūdna,
O čia gamta, beržai mojuoja.
Javai pribrendę vienas už kito kliūva
Ir vėjas švelniai kanda, tarsi pagrūmoja.

Už šieno kupetos upelis,
Ir tik dangus toksai niūrus.
Tad veda mane tekiną takelis,
Greičiau parlėkti į namus...

...Iš ryto viskas lyg nutilę,
Tad vėl keliausiu į laukus.
Ir taip tylu, tartum visi išmirę,
Pasaulis, rodos, toks jaukus...