Ne daugiau, negu žemėj gimtojoj turi,
ne daugiau, negu meilės, gerumo pasėjai –
iš širdžių, iš akių, iš pasaulio šalių keturių
į tave šiltos srovės atplūsta pavasario vėjais.

Ir atrodo, kad žiemą išlydi krantai
ir kad upės purslotos ištvinę,
ar kada tiek galingo veržlumo matei,
ar tiek liejos gaivos į krūtinę?

Juk netruks vėl pavasaris švelniai ateit,
ir vėl paukščiai sugrįš į gimtinę,
popieriniais laivais plauks laiškai
ne į jūrą – į tavo krūtinę.

Lauk, sulauk, ar girdi, dar manęs,
baltą ilgesį vėjai paskliautėm nešioja,
tegu mano atodūsį lengvą nuneš
sapno sparnas, žvaigždynuos klajojąs!