Šalūgiškio dvara liekanas galima rast ponų Petrusevičių miške, netoli vieškeliuko Paryžius - Londonas i senojo bartoniškių kelio sankryžos. Te pušyne auga senos liepos, bezų krūmai, išsiplėtoję gyvatvorių krūmai i vienas kitas pamatų akmuo. Dvaras sunyka, kai ponai Petrusevičiai, valdę dvarą tarpukariu, sovietams visus suvarius in kolchozus nepanora dirbt už darmadienius. Jie išsikėlė gyvent į miestus, a laukai tarpumiškėse vėliau buvo apsodinti mišku. Dabar iki Šalūgiškio stotelės pagrybaut, pauogaut mėgsta atvažiuot tiek jonaviškiai, tiek kauniškiai. Bet ne visada tas miškas buvo ramus. Buva laikai, kai jį reikėdavo aplenkt toli laukais. O i dabar, kai randi pre dvarvietės an bartoniškių kelio lomoje mašinų provežose raudonas lyg kruvinas balas krūpteli, krūpteli, kai miške išgirsti tokį nežmonišką riksmą ar triukšmą i proskinoje prieš tave atlekia paukštis, kurio sparnų mostas daugiau kaip sieksnis.
                       Pono žiaurumui nebuvo lygių. Atsibastęs čia su caro armija, jis pavertė visus aplinkinius valstiečius baudžiauninkais - vergais. Negana to, kad reikėjo dirbt dvaro laukuose ir miškuose nuo ryto lig vakaro, jis kasdien rasdavo prie ko nors prikibt ir bausdava atsitempęs į dvarą, narakiai pastatyton pytaunian. Ten pririšęs nelaimingąjį pre stulpa tol čaižydavo bizūnais, kol kraujai imdavo tekėt čiurkšlėmis ir nelaimingasis mirdavo. Tie kraujai ir tekėdavo loma skersai bartoniškių kelio. Kūnus nukankintų skandindavo Patvinimo raistuos. Žmones kalbėjo, kad jis sudaręs sutartį su pačiu velniu, kad žmonės per kankinimus pradėtų keikt patį Dievą, kad jų nepasigaili ir teip uždirbtų velniui dušią. Bet už viską reikia mokėt. Negyveno amžinai baisusis ponas. Pasimirė. Va, po to ir prasidėjo. Po Šalūgos laukus ir miškus naktimis, o kartais ir dienomis su didžiausiu trenksmu dardėjo juodbėriais žirgais, kanopomis skeliančiais žiežirbas, alsuojančiais ugnimi, kinkytas, geležimis kaustytas vežimas. Matyt, ponas bus prigavęs velnią ir sutarty bus suderėjęs, kad velnias po smerčio da kurį laiką jam tarnaus. Taigi, dabar ponas pasikinkęs velnius važinėjo po savo valdas gąsdindamas žmones. Neapsikentę Bartoniškiai su šakėmis ir dalgiais ne kartą bandė tą nevidoną nudėti, kad būt drąsiau eidavo visu kaimu, bet kur tau, - pabėgdavo. Gal laikas pagal sutartį baiges, gal kunigų šventinimai mačijo, nustojo vaidentis Šalūgos miškuose, nors ką žinai...
                       Daug metų prabėgo, bet tas kruvinas smeliukas ant senojo bartoniškių kelio primena, kad nereikia apsileist ir pasiduot barbarams, kad reikia saugot laisvę.