žodis
ar visa mintis
iš tolimiausios praeities
trupiniais ant pusryčiams
padengto stalo
ir rožė verkianti naktyje
ašarom ne purpurinio melo
kokia gi moteris sakyk
kokia
neužkelia to meilės jausmo
ant aukščiausio pjedestalo
net jei plaukai balti
ir veidas – pilkas grindinys
sueižėjęs nuo rūpesčių ir metų
nuglostyta
tikėjimo atvira širdimi
nenori būti geidžiama
pavasariu alsuoti
apkabinti savo antrą vasarą
bučiuoti mylimą
ne nuotrauką pageltusiais kraštais
dalintis gyvastimi
iš neišsenkančio šaltinio savo