Nežinau ar paskutinis šis sonetas.
Paskutinį jau esu parašęs.
Kai rašiau, tada buvau brunetas,
O dabar tiktai jau nusitašęs.
 
Bet vis tiek nesijaučiu parašęs.
Gal todėl ir vėl braukiu eilutę,
Ir ką parašiau dedu į „tašę“ –
Mažą dvieilį, metaforą smulkutę.
 
Ir save įdėčiau, paleistuvi!
Bet nėra tokios man galimybės.
Dar įdėčiau savo ir liežuvį.
Arba žuvį.
 
Ir save įdėčiau, paleistuvi!
Bet nėra tokios man galimybės,
Ir esu numirštamai pražuvęs,
Ir nėra tokios man galimybės.
Nei savybės.
 
Aš save nedėčiau nė į vazą,
Antikinę, ar į pigiąją sovietų,
Aš savęs nekeisčiau nė į kavą,
Į šią prekę dėčiau visą „svietą“.
 
Gal gana apie mane smarkiau kalbėti!
Ir kalbėti jau nebepradėti!
Čia kažkas man į lubas padaužė!
Bet ne tuo mane NKVD palaužė.
 
Aš maniau, kad jų seniai nebėra.
Pasirodo, jie dar neišnykę:
Seka mano mintį ir kankina.
Tik nešauna, o kažkam nokina.
 
2017 m. sausis