mano džiaugsme, 
kuriam tavęs nėra,
nebesišypso vienišos minutės...
... o kažkada kvatojom... kad žolė žalia,
kad groja mums žiogai
ir žvaigždės ryškios –
lyg žemuogėmis kvepiantį rugpjūtį...

ir liko manyje
akimirkų suma
padovanojusi prisiminimų liūtį –
kad buvo dargana,
o tu tokia netrikdomai šalta
pagrobus ateitį
ėjai gatve tolyn... be nuoskaudos trupučio...

tam liūdesy
kur tu esi
man laikrodžiai meluoja –
kad tai tik trapūs praeities likučiai...
... kad laikas tirps...
... bet bus dar vėl...
žavinga dargana palaiminta lietaus
su žaliomis akim viliojančio rugpjūčio...
-------------------------------------
saldi iliuzija...
tik aš nebetikiu šventais melais –
argi įmanoma išgerti kančią be likučio?..