Šilo oras ir šalčio suformuota žemės pluta vėl pasileido, prarasdama formą. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad po žiemos įšalo grįžo pradinė klampynė; tikriausiai taip ir buvo. Vis tik, Dorsi buvo įgijusi patirties ir geriau nutuokė, kur statyti kojas, o kurių vietų geriau vengti. Smalsumas vedė ją išbandyti labiausiai lietaus nualintas vietas, tačiau sveikas protas stabdė. Ji nenorėjo įklimpti pažliugusioje masėje; o labiausiai bijojo pajusti, kad žiemos įšalas nepaliko nė trupučio stabilumo.
 
Grįžusi paskui vilką jautėsi nejaukiai: susikrimtusi ir nedrąsi. Atsipalaidavimas tapo sunkiau pasiekiamas, nei anksčiau; atrodė, kad visą laiką reikia save stebėti, galvoti, ką darai, kur statai kojas. Nepaisant nerimo, mergina jautėsi pasielgusi teisingai. Kažkas viduje kuždėjo, kad jos vieta būtent čia. Įprastais žodžiais negalėjo to paaiškinti nei šešėliams, nei sau. Reikėjo jausti. Dorsi puikiai suprato, kad joks pilno proto žmogus nebūtų žengęs į apaugusį vilko valdomą mišką, o tuo labiau pasilikęs čia po paženklinimo šeimininko nasrais. Vis tik... Kažkas buvo daugiau, kažkokie neapsakomi aukso spalvos kamuoliniai dūmai, kurių keteros retkarčiais pasirodydavo horizonte. Ji nebuvo tikra, ar tas vaizdinys kilo iš miško paslaptingos magijos, ar iš jos bundančio gilesnio pojūčio, o gal iš neišpildyto noro.
 
Dorsi vis daugiau laiko praleisdavo vienumoje, įsiklausydama į šešėlių kalbas. Atsitraukimas nebuvo pilnavertis, griežtas ar trokštamas.  Ji tiesiog sėdėdavo pora žingsnių nutolusi, tačiau vis atsisukdavo pažvelgti, kuo vilkas užsiima. Vėl susidomėjo šešėlių šnabždesiais, tačiau nepuldavo išgirstų kalbų vertinti. Tiesiog klausydavosi, ieškodavo dėsningumo. O šešėliai aiškiai nedėliodavo sakinių, tai buvo tik nuotrupos, kurios priklausydavo nuo vėjo krypties, kritulių kiekio ir temperatūros. Būdavo dienų, kuomet Dorsi užsisukdavo rate, išmindžiodama takelį, besvarstydama vieną ar kitą šešėlio mintį.
 
Kitomis dienomis, jeigu nesėdėdavo apsupta šešėlių kuždesių, – eidavo pasivaikščioti. Vaikščiojo gan tikslingai, tikrindama kiekvieną miško kertelę, ieškodama  kažko, kas padėtų suprasti. Kiekvienas lapas būdavo apžiūrėtas, kiekvienos šakos augimo ir siūbavimo kryptis įvertinta. Ji ieškojo ženklų. Bet ko, kas duotų atspirtį. Bet ko, kas padėtų suprasti vilką ar suteiktų jai vilties.
 
Ryšys su baltuoju niekur nedingo, tiesiog Dorsi elgėsi šiek tiek atsargiau. Jiedu vis dar turėjo vakarinės arbatos pasisėdėjimus, bendrą palapinę ir dalindavosi laužo šiluma. Jos nuostabai, žvėris kartais pats priartėdavo, prisiglausdavo ir tyliai nusnūsdavo galvą padėjęs ant kelių. Tačiau tai įvykdavo kur kas rečiau, negu Dorsi norėjosi. O ji to labai norėjo. Silpnumo akimirkomis stabdydavo save, prisiminusi, jog vilkas gali ir įkąsti. Vieną naktį norėdama įsikniaubti į šiltą kailį, tačiau bandydama save sustabdyti, vietoje švelnaus prisiglaudimo – spirtelėjo vilkui į šoną; kitą naktį žvėris švelniai uždėjo leteną ant jos kojos.
 
Mergina vis pagaudavo savo mintis nuplaukiant į matytą viziją su rudaplauke mergina ir jaunu vilku. Kiekvienas tos scenos vaizdinys skaudino, tačiau Dorsi čia vis grįždavo ir grįždavo. Bandė sudėlioti kažkokią dėlionę, atsakyti į kylančius klausimus, kažką apčiuopti. Kad ir kaip skaudėdavo, ji vis atkurdavo mintyse kiekvieną stebėtą sceną: kuomet rudaplaukė įeina į mišką,  kaip bendrauja su vilku, kokie lengvi žvėries žingsniai (!), kaip ji sužaloja baltąjį ir išbėga. Po nemalonios analizės Dorsi atsisukdavo į vilką, jį atidžiai stebėdama, ar nepastebės kažkokios praleistos detalės. Bet aiškaus atsakymo nerado. Šešėliai nesuprato, kodėl mergina užstrigo svetimuose prisiminimuose; nesuprato ir ji.
 
Dienos bėgo įprastai. Kasdienių darbų nesumažėjo: reikėjo kūrenti laužą, prižiūrėti, pataisyti nuo vėjo išsiplaiksčiusią palapinę, virti arbatą, susirasti maisto. Vilkas kiekviename žingsnyje noriai padėdavo ir prisidėdavo prie bendros gerovės kūrimo. Tai merginą džiugino. Malonu buvo jį matyti šalia, nesvarbu, kad ir dviejų žingsnių atstumu.