Žinau, kad upės pasrūva pavasarį tirpstant nereikalingam sniegui, vasarą ar rudenį, kai per gausiai lyja. Esmės nekeičia ir nėra atsakymo į mano klausimą, kodėl pasrūva upės lyg žmogaus jausmai, lyg skausmas iki ašarų, ilgesys, nesutalpinamas į jokius paveikslo rėmus. O gal lyg beribis džiaugsmas, atradimų kalnelyje savąjį suradus. Retorinis klausimas, atsakymų gausa.
Alyvos alyvos. Mėlynos ar baltos. Kai tau ryte ar vakare jas pakiša kaip atsiprašymą už apgaulę, išdavystę netgi smurtą, jau nekvepia birželio gaiva. Jose tėra dvokas. Blogio dvokas, nuo kurio reikėtų bėgti. Jei tik yra kur. Ir nelieka vietos tikėjimui, kad gėris gimdo gėrį, meilė meilę. Per daug atvirkščiai.
Kai nusileidžia saulė, kalbu su pajuodusiu dangumi. Matau mėnulio šypseną. Ne man skirtą, žvaigždėms aplink. Per mažas vabalėlis esu, pasakysite, kad man šypsotųsi toks didelis plikas dėdulė. Man ir nereikia jo šypsenos. Savo turiu. Ir tikrai nėra taip, kad jei kiek liūdnokai mintys susidėliojo, nesidžiaugiu. Dar ir kaip. Ir turiu kuo. Tik atvira esu visiems jausmams, viskam, kas žmogiška. Nes tai nesensta su manimi. Išeisiu, liks čia. Va ko neišsinešiu su savimi, tai jų tikrai ne. Paliksiu žmonėms kaip paveldą. Na gal ir per stipriai pasakiau. Bet jau pasakiau.