Neseksiu pasakų, kad norai pildosi, geriau atskleisiu, kaip viskas vystosi,
Kaip mano gyslose įauges žodis muzika.
Su ja bemiegės naktys, kad numalšinčiau „gruzą“, įvairios būsenos, mąstysenos, iliuzijos.
Būna, kad ir tai dusina, atrodo, pasiduotum tylai, bet tyloj mes juk nebylūs.
Ir mano lyrika, skamba gitaros akapela, duetas ar tandemas, vadink kaip nori.
Bet taigi, broli, su manim tuo pačiu kvėpuoji, tam pačiam tunely įstrigęs.
Tos pačios mintys likę, tos natos buriančios ir krenta našta nuo pečių.
Sakai, gal pokyčių? Sakau, eik po velnių.