Anais laikais, ki dabartini sinjory da buva maži, valdžia neskiša in vaikų auklėjimu. Tigi, tėvy auklėjo juos teip, kaip makėja. A auklėjo pagal tris senas lietuviškas patarles: „Link medį, kol jaunas“, „Už dešimt nemuštų duoda vienu muštu“ ir „Mylėk kaip dūšiu, ale krėsk kaip grūšiu“.
   Buvou laby geras vaikas, ti in sienas kobuntis šikšninis dirželis ar už bolkes užkišta beržine vytela pogal poskirtį buva panaudota gol tik pora rozu. Tos auklėjima priemones buva pasdalintos. Brolia auklėjimui buva skirtas tėčio dirželis , a vytela – mon. Pagrindinis tėvų auklėjima įrankis buva jų žvilgsnis ir dorbas – kū potys dirbo, tiny ir vaikus vedės. Ale vienu rozu smarki na mamos gavū beržines „košes“. Dabar ju neatomenu už kū buvou pačestavota tuj „koši“, tik žinū, kad buvū beveik nekalta. Už tai mon buva laby skaudu, todėl nutariu tėvus pagūsdint ir paskavot. Buva šiltos vosaras vidudienis. Klaima durys buva atoviras ir, kaip naroki, pre aukšta prėsma pastatytos didelas lestnyčios. Ukšty, in šiena tiesiog iš vidaus išsiveržė baisi rauda ir nuoskauda. Raudojau ilgy, ilgy... Pra možu klaima lungelį prasiskverbi saulas spinduliuky nudžiovino gailias mona ašaras, a šviežia, kų tik suvežta šiena kvapy nuramino mona širdelu. Kažkur kumpi, sova smuikeliu mon lopšinį sučirpino su šienu klaiman atovežtas žiogelis. Užmigū...
   Pabudino mamos šauksmas, ale mona širdy da nebuva atsloidis pyktis. Neatsiliepiau. Saula ju laidos ir klaimi dores vis tumsiū. Par lungelį mačiū, kaip tėtis su ilga kortim kažko ješkoja šulny, a moma ir tetulyte grėbliais – baloj. Šluostydamasi ošaras, moma pra klaimu nuvėja miškan, katras juose visu mūsų sadybu... Supratu, kad ješka manįs. Ju dores jų iškada, ale vistiek nesrodžiau.
– Va, žinosit, kaip mon sopa! Ne tiek kojytes, katras apsvilino beržine vytela, kiek širdelu. Tegul ir Jums dabar pasopės! – mįslinau ašen.
   Klaimi pasdore ju visišky tumsu, atšlaimi nieka nebesmote. Pasdore nebejauku. Ir tuomčės pasigirdo baisus ūbimas. Kaip gi kas rauda, kaip gi kas kvatojas! Oi, oi kaip pasdore baisu! Lestnyčiom nebebuvo kadu nulipt, ti kaip pudbela nusvolioju na viena prėsma in kita ir su didžiuliu šiena glėbiu nuslydū in klaima grendyma. Puolu pre durų, a jos – uždarytas iš lauka puses! Vaje, kiek strioka! A čia da roz, kad suūbaus, kad surėks, kaip možas vaikas! Oi! Kaip pradėju rėkt, šaukt, runkam dužyt klaima duris! A niekas negirdi, niekas neatidora. Tik mona geriausias draugas, mona mylimiausias kiemsargiukas atolake ir pakėla baisų olasu. Išgirdi olasu atšlaimi, atolakė ir moma su tėčiu. Atadorius duris, puolem vieni kitiem glabin ir raudojam visi garsiū, negu kitam klaima gali beūbaujanti pelėda lutute. Tik tai ju buva džiaugsma ošaras.
   Na to čėsa kažkaip na sienas prapuole šikšninis dirželis, a iš pa bolkės – beržine vytela. Ir nors mona tėvy neskaitė (nes beveik nemakėja) pedagoginių patarimų, ale matyt gyvienimiška išmintis padiktova Prano Mašioto pagrindini vaikų auklėjima taisykli: „Bausmė kaip liekarstva: dažny vartojama, paliauja pamočint,“ neužmiršdami ir kitos, nemažiū svarbios: „Pigiausias būdas vaikui valdyt – duok jom dorba.“
Atšlaimas – kiemas
Grūšė – kriaušė
Iškada – gaila
Klaimas – klojimas, kluonas
Lestnyčios – kopėčios
Liekarstva – vaistai
Naroki – tyčia
Olasas – triukšmas
Pačestavoti – pavaišinti
Pamočinti – padėti
Paskavot – pasislėpti
Prėsmas – klojimo šalinėj sukrauti javai ar šienas
Pudbela – sviedinys
Sopėti – skaudėti
Tuomčės – tuo laiku