„Kažkur toli, toli tenai už okeano...“ –
Rašiau taip neseniai ir buvo tai tiesa,
Pasaulis buvo, kur tilpai tik tu visa,
Tik tu (aš – vos truputį...). Ak, mažute mano,
 
Kokie keisti gyvenimo niuansai, vingiai:
Matai tą tolį ir po kojom nežiūri,
Ir lyg diena praeina metai šešeri...
Imi galvot, kad viskas, ką turėjai, dingo.
 
Na, taip, nes iš pasaulio juk belikęs lukštas,
Vidus – lava – pavirto vien lengvais pūkais,
Dangus – ne žydras – nuolat dažosi pilkai,
Nuleidi žvilgsnį... Nustembi – radai ko trūksta!?
 
Tik pakeli velėną ir šaltinis trykšta,
Ir atsispindi ryški prošvaistė jame.
Dėkoji Viešpačiui, nes ištarė: „Eime,
Parodysiu, kad jausmas tavo neišnyksta,
 
Gyvenimas gražus, šviesus...“ Mažute mano...
Viduj – lava, dangus vėl dažosi žydrai,
Pavasariai sugrįžta, parskrenda gandrai...
..................................................................................
 
...O tu kažkur toli, toli,
Kažkur tenai už okeano...
 
2017 sausio 29 d.