lietaus miglotas piešinys ant lango
man primena tavo veidą...
štai profilis dailus,
va antakis išblukęs,
matau ir randą,
išvagojusį tau galvą...

pavargus šypsena nuskaidrina tau lūpas –
aš pamenu – tu jas dažydavai rausvai...
virš jų vos matomas ūselių pūkas,
neklusnūs varno juodulio plaukai...

ir apima toks keistas jausmas –
lyg prisipildė šiluma namai,
pasklido kepamų bandelių kvapas,
lyg tavo mėgiamos dainos garsai...

žinau – tai tik lietaus išdaiga,
paguodžiantys fantazijos kerai,
bet nejučia plačiai nusišypsojau,
nes tu man oro bučinį siuntei...
-----------------------------------------
... aš glostau šaltą lango stiklą...
ir lieka rankoje tik tekantys lašai –
dėkoju, mama, kad nors taip sugrįžti,
lietum pavirtus savo dukrą aplankai...