Tik vėl ir vėl gyvenimui pakilkim,
Gražiam gyvenimui po negandų, kalbų,
Kad Lietuvoj dora ir meilė miršta,
O ateitis tamsi netgi mažų vaikų.
 
Ateis diena, nustos kvatoti šmėklos,
Jog dar viena auka jų naguose.
Kad gėrio kovos žemėj pralaimėtos,
Širdis sukaustys ledas ir tamsa.
 
Tikiu žmogum, tikiu jo proto galiom,
Jėga pakilti ir vėtroj atsitiest,
Savy save dangaus sūnum atradus,
Rankas į Viešpatį ištiest.
 
Bauginti, laužyti ne kartą buvom
Nuo priešų, okupantų ir savų,
Bet laiko vandenyne nepražuvom,
Paukščiais pakildavom nuo jo bangų.
 
Pasaulį stebinom drąsa išeiti
Didingu Baltijos keliu,
Aukštai plazdėt Trispalvei vėlei leisti,
Pražysti Laisvės žiedeliu.
 
Dažnai vis dar sunku, o kartais ir skaudu,
Tik reikia vėl kartu gyvent pakilti.
Tikėkim žmogumi, kuris šalia, gražiu,
Nevenkim jo, kaip brolį apkabinti.