ugningos lūpos degančios aistros
paliks raudoną įdagą ant karšto kūno...
užmerkusi akis drova nuraudus sukuždės —
žudyk mane... tik  švelniai... tegu kraujas srūva

man venomis... tegul tos srovės šoks
raudoną svaigų tango prie ramios lagūnos,
jos bangos glostys pėdas ir žadės
pažadint šaltą protą... jis kažkur pražuvo

nuskendęs vyne raudonam... ligi aušros
(taip raudonos, kaip prieš audras tebūna)
du kūnai viename alsiai  virpės
lyg įtampos aukštos laidai... lig raudonumo

sugėdinta diena akis nuleis... bet įdienos,
švelniu raudoniu glostys nuodėmingus kūnus,
kol vakaras bėgėdis drąsiai atskubės 
žirgais raudonais... ir dvejonės žūva...
juk taip yra...
-----------------------
raudona, jei aistra —
jos link kliūčių nebūna...