Tolydi lygiai svirpianti senoviška melancholija,
Pagydoma romantišku Šturm und drangu,
Dažnai išsigimsta įsakmiu neigimu šio net nesančio,
O visvien generuojančio skausmą pasaulio, –
Ką išgirsi nubudęs, kas ką kita kalbėtų?
 
Neseniai nudėtas bengališkas tigras
Ar kažkoks nepakenčiamas gyvulys
Viduje –
Tai išskaityta ant skiautės kažkur,
Kai kas iš tikro tiki – bus nudėtas
Per artimiausią dešimtį tūkstantmečių:
Per praėjusią nebespėta? – derlumui nihilio.
Iš tikro tiki? – Bet 
Smagu ir saugiausia tikėti – veislė sapiens dabartinė
Gyvens tarp žmonių.
 
Vinkliuosius tarp jų, o  ir nuoširdžius, žioplius, dailūs menai masina:
Įpratus patogu gulėti po staugsmu
Ekvilibristinėse pozicijose
Be banalaus atspirties taško,
Mintijant su jausmu:
Prėska yra senovinė melancholija,
Išlaisvintam skoniui dera
Įmantresnis narkotikas. Bet...
 Atsijungti! Nes visur nihilį gundo
Begėdiškai įsisiautėjanti gyvybė. –
 
Pavasaris.
Šiukšlynuose už miesto
Apsinuogina neviltis,
Gundanti lyg kaliausė.
Aistringai geidžia ji didvyrio bučinių – jam
Žygis dieviškesnis už Heraklio – arklidėse kitados
Dar tebežvengta harmonijos.
 
Susimesk, stverkis. Gundo, bet smegenyse esama ląstelių,
Skatinančių rakinėti žaizdas, arba – vaikiščiai
Kankina katiną, kol gamta nebespėja apsivalyti, –
Dėl šių,
Bei dėl daugybės kitų išvirkščių paveikslų,
Nelinksti nuo cino nuodingo
Perkalbamas būti,
Tačiau...
Vis tiek pavasaris!