1)
Brolis krapštė padą.
Sėdėjo jis vos už poros metrų. Ant stalo gulėjo dėl tingėjimo taip ir nenuneštas išmesti obuolio graužtukas. O aplink spengė Pasaulis ir Tikrovė. Pavargau...
Norėjau nuveikti tiek daug. Pakeisti! Taip ilgam. Tik – pavargau...
Ausyse spengė. Jauno žmogaus nusvirusios rankos. Kuprotos geros akys. Ir vistiek nenorinti nurimti siela. Buvo sunku.
Išties nesinorėtų skųstis. O dar tokiame jauname amžiuje... Išties. Todėl lengvais bardo gitaros stygų virptelėjimais duris varstė nauji planai. Bučiavau juos. Ir prakeikiau jau sekundę kitą. Bet gal tik todėl, kad... pavargau?

2)
Kitą rytą atsikėlė. Zombis. Ir tai buvau aš.
Pakėliau kojomis rankas. Rankomis sustirusiai kurpiau žingsnius. Reikia eiti toliau. Ir aš ėjau.
Nors buvau pavargęs...  Ne, todėl, kad buvau tik pavargęs.