Užsigaunu į uždarą sąmonės senstančios rėmą.
Suskaudena, gūžiuosi, mąstau. Ir atleidžiu.
Juk pataikiau ateit į jausmų žvarbią žiemą,
Kur sudžiūvusių tūrių šešėliai beveidžiai.
Kur kantrybė būtoji sutrūko punktyrais
Ir meilumo ženklai styro smilgom pernykštėm,
Kur ne žodžiai, o menkas jaustukas kaip žvyras
Tarp jautraus tavo smiliaus, mano nulenkto nykščio.
Prisiglaudus susižeidžiau. Ką gi, jau eisiu,
Atitolsiu, užgysiu tenai – užu sienos.
Užsidarymas žeidžia, bet turi tokią teisę,
Nes išslyst iš būties gal lengviau tam, kas vienas.