... kol pagyvenusi ponia su granata ir Akvilė išėjo iš parduotuvės, visi parduotuvės pirkėjai, pardavėjai ir apsauginis Andžeika klusniai gulėjo ant žemės. Kai tik užsidarė durys, visi pašoko ant kojų. Vieni lengviau atsiduso, kiti davė valią emocijoms. 

– Vajetau kaip buvo baisu!!! Siaubas, galvojau mirsim, ir aš tokia jauna, ir mano lėliukas! Vajetau, kas darosi! Iki ko dasigyvenom – aplink vien teroristai! – isteriškai ašarodama klykė jauna akiniuota mama su vaiku, kuris juokėsi, gugeno ir leido seilių burbulus. 
– Jomajo, kak eta vabše vazmožna? Kto ana takaja, otkuda u nejo granata? Ja bolnoi čelovek, takije stresy ne dlia menia! U menia davlenije paskačila! U kavo nibud jest aparat? Mne nada pamerit davlenije, sročna! – šaukė žilas pensininkas. 
– Skambinsiu televizijai, tokie dalykai negali vykti pažangioje šalyje! Pas mus čia ne „Islamo Valstybė“! Mums reikia teisingumo! – drebėdama iš įsiūčio rėkė inteligentiška ponia. 
– Nu ką, tai nebus šiandien faršo rajonskoms katėms? – bandė nuvemti juodą bajerį studentas, tas pats, kuris gyrė pagyvenusios damos gražias kojas, bet su juo buvusi mergina piktai patraukė jį už rankovės ir nuodingai sušnypštė: 
– Tyliai būni! Tu dar man pasiaiškinsi už jos tas „gražias kojas“. 
– O ką? Tu matei, kaip jai patiko. Gal mano komplimentas mus visus ir išgelbėjo! Būtų faršą padariusi iš mūs, tada ateitų visos rajonskos katės, ir... 
– Apsiramini, aš tau sakau! Einam į bendrabutį, žinok, turėsi man pasiaiškint dėl savo tokių komplimentų svetimoms, aš nejuokauju. 
– Tarnybinį reikės rašyt? 
– Ai, nenervuok! Viskas, einam. Negausi šiandien bučkio. 
– Bet masažą man padarysi nugaros? Po tokių nuotykių... 

Piktoji studentė nieko neatsakė, nes kaip tik tuo metu prie parduotuvės išėjimo pamatė apsauginį, išsitraukusį telefoną ir bandantį kažkam skambinti. Kraujas net užvirė panelės gyslose. 

– Ė, herojau! O ko tu nieko nedarei? Negalėjai atimti granatos iš jos? 
– Va va, tiksliai! – žmonės staiga atsisuko į apsauginį ir sugužėjo prie jo. Vargšas Andžeika stovėjo prie parduotuvės sienos visas raudonas, o šobla rėkė taip, kad turbūt buvo girdėti netgi Nemenčinėje. Viena agresyvi pensininkė savo riksmus dar užtvirtino rankinuko smūgiais. 

– Ko tu mūsų negelbėjai? Čia tik tu dėl visko kaltas! Reikėjo granatą atimt! Reikėjo nušaut! Reikėjo dujų pripurkšt! Tu ką, filmų nežiūri, nežinai, kaip reikia? Stovi dabar čia išsižiojęs – tai eik, gaudyk! 
– Aš pareigūnams ką tik paskambinau... 
– O be pareigūnų pats nieko negali? Tu gi čia pas mus apsauga! Ko mūsų nesaugojai? Reikėjo nušaut nafik! O ko be ginklo? Kur ginklą dėjai? Mes čia dėl tavęs pasidomėsim! Reikėjo stvert už kojų ir galvą į sieną! Filmų nežiūrėjai niekad? 

Atrodė, kad pikta minia Andžeiką tuoj nulinčiuos, išliedama ant vargšo apsauginio visą savo pyktį, bet tai buvo dar toli gražu ne pabaiga. Kaip tik tuo metu iš lauko į parduotuvę įlėkė ta pati blondinė kreivai nupieštais antakiais, ir cypdama, perrėkdama visus, puolė alkūnėmis per žmones grūstis link prie sienos apspisto ir talžomo apsauginio: 

– Mašiną mano nufirfino!!! – pro ašaras spiegė dažyta blondinė, – va dabar, ką tik! 
– Mašinu ukrali? Kto? – paklausė tas pats pensininkas su aukštu spaudimu. 
– Kto že iščio, ta že samaja baba!!! Ta boba su granata, išdaužė stiklą, įsisodino tą pardavėją, ir nuvažiavo kažkur!!! O aš lėkiau, bandžiau sustabdyt, net kabluką nusilaužiau... Važiuok dabar, gaudyk juos! - šviesiaplaukė stvėrė apsauginį už megztinio ir ėmė taršyti, net nusilaužė nagą. 
– Panele, ramiau! Jūs turite valdyti emocijas, o ne jos valdyti jus. 
– Koks ramiau? Žinai kiek mano mašina kainavo? Ne kiekvienas įpirks! Tu su mašina atvažiavai į darbą? 
– Nu jo, su mašina, bet... 
– Tai kokios problemos? Sėdi ir gaudai! - blondinė žaibiškai užlindo Andžeikai už nugaros, prakišo ranką už už nugaros pro klyną ir pastvėrė už genitalijų. 
– Ėėėėėėėėėėėėėėė!!! Aaaaaaaaaaaa!!! - apsauginis pradėjo rėkti kaip skerdžiamas, – paleisk mane, bl... Oi, atsiprašau – šimts pypkių. Bet vis tiek paleisk!!! Skaudaaaaaaa!!! 
– Tau kas nors neaišku! Rodai kur tavo mašina, ir važiuojam. Ar man pasukti tavo kleckus 180 laipsnių? Galiu ir 360 užsukt! Greitai tik, judi!!! 
– Nesuk, bl... Atsiprašau - po perkūnais. Einam, parodysiu, tik nespausk taip!!! 

Blondinė išvedė pro duris susirietusį apsauginį, pasilenkusi ir iš galo laikydama jį už genitalijų – kaip kokį pakinkytą arklį. Pervedė vakaro tamsoje per ištuštėjusią auromobilių aikštelę. 
– Nu, kur tavo mašina? 
Andžeika neteisingai išgirdo. 
– Mano mašna? Tu visai durna? Taigi saujoj pas tave! 
– Nu blyn, ne mašna tavo, o mašina, kur jinai? 
– Tai kalbėk tu aiškiai, o tai šneki kaip su bulba burnoj! 
– Nu atsiprašau. Mašina tavo kur? 
– Va, tenai tavo mašina, ta žalia, – Andžeika parodė pirštu į nedidelį ne pirmos jaunystės automobiliuką. Blondinė pažvelgė su nepasitikėjimu į tą aparatą. 
– Tai čia šita tavo tačka? Toks krūtas, gerą darbą dirbi, o važinėji su tokia drachla. Atvažiuotum pas mane su tokia, tai tikrai į klubą kartu nevažiuočiau, pasakyčiau kad sergu. Tai važiuojam! 
– Palauk, – Andžeika apsičiupinėjo kišenes, – raktelių neturiu. 
– Nu jomajo, asilas kur!!! – mergina sucypė ir suspaudė Andžeikos genitalijas taip, kad tas net pažaliavo, beveik kaip jo automobilis, – iš karto negalėjai paimt? 
– Tai kad pati, bl... Atsiprašau, po galais, stvėrei man už genitalijų ir išvedei į kiemą, aš net nespėjau pagalvot apie jokius raktus. Aš nors apsaugoj dirbu, bet irgi galiu sustresuoti! Už tos vietos mane, patikėk, stveria ne taip ir dažnai. 
– Nu tai reiki dabar eit paimt. Šakės, kol mes čia cackinsimės, tai ta dura nežinia kur nuvažiuos! – šviesiaplaukė riebiai nusikeikė, apsuko Andžeiką kaip arklį ir ta pačia poza nuvedė atgal į parduotuvę. Pamatę atgal einantį kinkinį žmonės (tie, kurie po visų įvykių dar galėjo juoktis) ėmė garsiai kvatoti, o prie durų stovinti inteligentiška ponia paklausė: 
– Tai ką, vėl grįžtat? Nesutraiškė dar tau ten nieko, jaunuoli? 

Andžeika išraudo kaip burokas ir atsakė trumpai ir aiškiai: 
– Ponia miela, eikit jūs na... Atsiprašau, velniop. 
Šviesiaplaukė nuvedė apsauginį į jo patalpą, kur jis pasiėmė iš tašės automobilio raktus. Apsisukę grįžo atgal ta pačia poza link automobilio. Blondinė tarė: 
– Nu davai, rakink. Man jau nugarą skauda tave čia taip vedžioti pasilenkus. 
- Man užtat nieko neskauda, - sarkastiškai suburbėjo Andžeika ir paspaudė pultelį. Mergina paleido jo strateginę vietą tik tada, kai apsauginis jau sėdosi į automobilį. Greit apibėgusi aplink, panelė įšoko į keleivio vietą, ir... Apsauginis pajuto prie smilkinio kažką šalto. Pažvelgęs į veidrodėlį, apamatė prie smilkinio pridėtą ne kažką kitą, o patį tikriausią Makarovą. Vaikinui net elektra perėjo per kojas. 

- Čia, zuiki, kad netyčia nesugalvotum juokauti. Užvedi mašiną, ir staigiai važiuoji ieškoti tos bobos su mano tačka. Supratai? Ir kad man be lyrinių nukrypimų. Ištaškysiu smegeninę, ir patikėk, man ranka dėl to nesudrebės. 
– Kas čia per diena šiandien? Viena su granata, kita su puška... Jūs ką, karui ruošiatės? – paklausė Andžeika užvesdamas automobilį ir raudamas iš vietos. Užvedus mašiną, magelyje suskambėjo gerai žinomo rusakalbio vyrioko grubiu balsu atliekami zonos šansonai. 
– Negalima atmesti ir tokio varianto. O dabar davai, pajechali... Ė, tu ką, blatnas dainas klausai? Šansonus? Geras!!! Man irgi patinka apie zoną! - merginai net nupaišyti antakiai pasikėlė stogeliu iš džiaugsmo. Šviesiaplaukė laisviau pasileido savo dažytus plaukus tamsiomis šaknimis, energingai pradėjo šokinėti ant sėdynės pagal ritmą, mosikuoti rankomis, ir dainuoti cypiančiu balsu, nelabai pataikydama į gaidas. Dainų žodžius mergina gerai žinojo, bet nepaisant to, kad taškėsi ant sėdynės kaip padūkusi, ginklą prie Andžeikos smilkinio ji laikė tvirtai. 
– Tu ne toks ir lievas, kaip galvojau. Muzoną tai gerą mėgsti, čia tai užskaitau. 
– Nu nifigase, ačiū! Koks komplimentas... Netikėtu laiku, netikėtu vietoje ir iš netikėto žmogaus. 

Andžeika lėkė tamsiomis gatvėmis, jausdamas prie smilkinio šaltą metalą, bet viduje buvo visai ramus. Jis buvo žmogus jaunas, bet jau gyvenimo mokytas, matęs visokių situacijų. „Žinau, ką darysiu“, – mintyse galvojo vaikinas ir vis greičiau spaudė gazą. O mergina šalia baldelino ant sėdynės, dainavo zonos dainas, bet ginklą laikė tvirtai ir užtikrintai...