aš beprasmiai nekeiksiu kapojančio kardu likimo
už įkirstas giliai sielos kūne žaizdas
net ginklas aštriausias prieš galvą nulenktą nusvyra,
kai atgaila degina lūpas karštas...  Ir aš jau

Nekaltinsiu gilų pėdsaką saugančios žemės
už pamiršti neleistas geliančias skolas
tai jos valia ant  tako nueito kaltės usnys želia,
o juodos sėklos nevilties many subręs...  Bet aš

Susirinksiu su priekaištu išdavikiško apmaudo
pakeliui išbarstytas visad alkanas savo gėlas,
puolė jos ir aštriais dantimis skaudžiai draskė 
išpažinimo vėją, šluojantį sąžinės kertes... Tik aš

Likimo jėga paklupdytas, 
be žemėlapio ieškantis kito savęs
stebėsiu tyliai, kaip iššvaistytas laikas dyla 
į dulkes, pustomas į keturias puses...
----------------------------------
... gal jas nuneš palankūs vėjai į viltimi plevenančias bures...
... lr jos nusėdusios sukurs naujas žemes...