Išeini ir vėl nemiga tyko
Palei slenkstį, dar ranką tiesiu, 
Bet tamsus siluetas išnyko,
O danguj vėl audra, debesų
Skepetaitės pamėlo ir širdin sopulys
Įsigrauš, tarsi rūbas blogiausio siuvėjo,
Tarsi apklotas juodo dangaus.

Išeini, juodas varnas vėl tyko
Man įkirsti su aštriu snapu, 
Nebijau aš to skausmo – paikystė, 
Juk žinau, išėjai ne laiku.
Bet ar būna gi laikas išeiti, 
Aš jaučiu – ne vien tavo kaltė, 
Lyg mergystė bedalė, bekraitė, 
Bet be galo saldi nuodėmė.
..............
Išeini ir užsiveria durys, 
Kas, jei klykčiau aš, rėkčiau balsu, 
Žingsniai tolsta, kažkur pasiklysta – 
Užsikloju skara debesų...