Nubraukė  ašarą ir baigta –
Sunkių minčių jau nebeliko,
Ji žiemos grožiu žavis, jį net skaito,
Ir zylės ant šermukšnio jai patiko.
 
Gražus tas mūsų žiemos rytas,
Kai kruta, juda, kas tik gyvas,
Aušra vynioja maršką, tą matytą,
Diena paskleis gyvuosius savo syvus.
 
Visai neverta ašarų net braukti,
Mieliau mintyse liesti aušros kaktą,
Dar išminties iš dovanotos dienos laukti,
Užbaigti iki vakaro aušros pradėtą pasaką, tą, sektą.