Važiavau drungnu oru. Lyg lyja, lyg nelyja. Lyg ir snigt nori, bet nesninga. Debesys žemi bėginėja palaukėm. Ties kalvelėm šokteli į viršų, kad neišsiteptų į tokią purviną, pažliugusią žemę. Kai pagalvoju, kad ant jos vasarą gulėjau atokaitoj slėpdamasis nuo saulės, tai net nesitiki. Tokia ji dabar šalta ir nemiela, ta žemelė. Vien pagalvojus apie susilietimą su ja, kaulus ima sukti.

Ir netikėtai pamatau saulės salą. Už posūkio, už miškelio, už alksnynėlio –saulės sala. Trykšta tokie pavargę, bet dar drūti spinduliai, apšviesdami nemažą žemės gabalą. Tiesiog stulpais krenta žemėn. Ten toli, kaip prisiminimas, kaip vilionė, kaip nerimas. Ir aš taip užsinoriu šią saulės salą parodyti tau. Man regis, kad ji tau patiks. Taip patiks, kad tu nusišypsosi, paglostysi man galvą ir be žodžių bus viskas aišku. Ir bus taip gera, taip gera. Gera šį darganotą ūkanotą rudenį.

Ateik, aš tau parodysiu saulės salą. Ji sušildys tave, paguos. Tau patiks. Ateik, mano meile.