Aš nežinau, kuris tikresnis veidas –
Tas, kuris buvo ar tiktai dar bus...
Sparnais drugelių sausio sniegas leidžias
Ant obels nuometu pro nesamus lapus,
 
Pro nesamus žiedus... Baltumas likęs –
Netgi asfaltas, rodos, lyg balta lenta.
Ir kvepia dar pavasariai išnykę,
Ir stovi tu tarp jų, nors ir seniai ne ta.
 
Jaunamartės suknia glaudies prie medžio –
Lyg pasityčiojo likimas atgrasus...
Sparnais drugelių sausio sniegas leidžias –
Taip tyliai, taip lengvai, taip pamažu...
....................................................................................
 
Jau paklydau visai... Nors visgi atmenu,
Kas man per liūdesį taip būdavo gražu.
Ir snaigę saujoje laikau – lyg akmenį,
Kol ji ištirpsta virsdama lašu.
 
Gyvenimas man davė, bet ir atėmė –
Tik tavo veidas liko... Nežinau kuris...
Mes taip ilgai abudu nesimatėme –
Galbūt su nuometu ne tu, o sausio obelis?