Neliko jau laiko, kai gosliai alsavom į tylą, 
Kai nerimas murkdė po tirštą vidurnakčio rūką, 
Tenai tamsoje užmiršti vėl šešėliai išniro,
Mes skaitėme  seną rašytą mamos atviruką.

Ji sveikino mus ir linkėjo sugrįžti namolio, 
Tie žodžiai šilti ir jausmingi, neskubrūs iš pamiršto laiko, 
Neliko mamos, nei gėlių jos augintų prie laiptų, 
Neliko manęs, to vasarvidžio blyškano vaiko...

Tiktai atmintis vis dar veidą atgręžia į vėją,
Jis plaikstos laukuos tarsi palaidos kasos, 
Sakau aš tau – būsiu gražioji sapnų Dulsinėja, 
O rytui išaušus dengs žolę lyg krištolas rasos.