1999 metai. Maždaug šie. Aš dirbu Lietuvių kalbos institute. Kompiuteriu renku Didįjį lietuvių žodyną, kurio išeis iš viso net dvidešimt tomų ir, kažkada, dar keli tomai jo papildymų. Darbas svarbus, reikalingas, garbingas ir atsakingas. Žodynų skyriaus kalbininkai man duoda savuosius žodyno rankraščius, kuriuos parašė iš kortelių, aš juos kompiuteriu ramiai ir neskubėdamas renku. Niekas netrukdo, netgi į darbo kambarį be reikalo niekas nelandžioja. Malonus darbas. Ir sugyvenu su visais labai gerai. Nei jokios nepagarbos niekad nepajaučiu. Netgi atvirkščiai – pagarbą. Tačiau dabar paskendęs ne šiose temose, bet KGB persekiojimuose, prisiminimuose kaip jie mane ėdė ir nesiliovė, ir nesiliauja.
Kartą subrandinau idėją eiti į miestą. Po darbo. Jau daug metų kai niekur neinu, tik į darbą, o šiaip – namie sėdžiu nieko neveikdamas, nes seka KGB. Vienądien taip ir padariau, ką subrandinau – užrakinęs savo darbakambarį, nusileidžiu į paNerį ir krantine einu iš Antakalnio į Vilnių, į miesto centrą. Praeinu Sluškų rūmus ir tuoj įsilieju į didmiesčio chaosą, kur mašinos, žmonės, namai ir užrašai ant jų. Man patekus į šią miesto apsuptį, staiga išgirstu sakant iš KGB bunkerio: ,,Pasakok ką matai“. Viešpatie, kaip liūdna! Štai vėl aišku, kad KGB srutos seka mano galvos funkcionavimą, per mano galvą išgirsta ką aš pamatau mieste ir visur, kur bebūčiau. O nuo aplinkos suvokimo susilaikyti negaliu, negaliu susilaikyti nuo matymo ir jei pamatau, kad užrašyta ,,Parduotuvė ,,Egoistas“, tai KGB šūdvabaliai tai ir išgirsta. Kaip to išvengti!? Niekaip. Galva, mintys ir akys funkcionuoja nesustabdomai, ir nieko čia nepadarysi. Bandžiau visaip, bet negalvoti nepajėgiu. Nei lovoje gulėdamas, nei mieste eidamas, minčių sklaidos sustabdyti negaliu. Užsimerkęs per miestą taip pat neisi, todėl mieste – oi, kiek daug medžiagos akims ir protui. Kur bepažvelgsi, vis ką nors matai. Ir jei panelės užpakaliukas patiks, KGB šūdvabaliams negalėsiu to nuslėpti, nes akys ir mintys tai pasako ir be mano žinios, be mano leidimo. Mintys pačios veikia tarsi atskira respublika ir aš tegaliu mintį tik sustabdyti, bet jos vietoje automatiškai atsiranda kita mintis, galiu užsimerkti, bet tuo irgi nuo jų neatsiribosi, nes mintys ir užsimerkusiam funkcionuoja. Tai nesustabdoma kaip Neries tekėjimas – vanduo alma ir teka dienąnakt. Jokios kontrolės galvos funkcionavimui padaryti negaliu ir man nepaprastai dėl to skaudu, ir dar skaudžiau kad esu pasmerktas KGB persekiojimui – tokiam žiauriam. Tokiam, kuris neišvengiamas niekaip, kuriam alternatyvos nėra ir nebūna nė naktį. Tik miegojimas šiokia tokia alternatyva.
Ir štai niekšas dár pasako: ,,Pasakok ką matai“. Kaip šlykščiai tyčiojasi šlykštusis bjaurybė, išsigimėlis, istrebitelis. Tai programinis jo sakinys, reiškiantis, kad toks bus sekimo kursas, tiksliau, naikinimo kursas. (Bet kur kas baisesni išsigimėliai tie, kurie įjunginėja kankinimus kankinančia būsena!). Žino, kad niekam nieko niekad nepasakoju ir nepasakosiu, žino, kad mintijimas ir akių funkcionavimas vyksta savaime, nepriklausomai nuo manęs, ir jis tyčia ištaria: ,,Pasakok ką matai“. Tu, kurį šitaip seka, esi kaip robotas – kas patenka į galvą tas iš jos išeina KGB srutoms į ausis, taigi ir tam, kuris ,,liepia“ pasakoti. Žino, kad ,,nepasakoti“ toks persekiojamasis auka negãli. Gal tuo pasakymu jis labiau nori priminti, kad mane seka, o ne pasityčioti. Bet ir tai mažai jį nuteisina. Į tuos šio nusikaltėlio žodžius atsakiau spjūviu tiesiai jam į nematomą snukį – taip pikta yra šitokiame beviltiškame KGB užpuolime, trunkančiame jau daug metų. Šitaip jam pasakosiu – spjoviau. Tačiau bet kokie spjūviai, bet koks priešinimasis – donkichotiški. Kaip gi tu apspjausi tą, kuris kažkur toli nuo tavęs sėdi KGB bunkeryje, nepaimamas nei policijos nei saugumo, nei dorų žmonių, kuris turi niekšo užsiėmimą ir už tai gauna atlygį, be abejo, reguliarų. Kaip tu jį apspjausi tokioje savo beviltiškoje padėtyje, tik į neviltį, kasdien ir kas metai, varančioje. Padėtyje, kuri slopina ir dvasią, ir kūną, padėtyje iš kurios nepabėgiama, nors ir bėgtum nuo ryto iki vakaro, nors nuo Vilniaus iki Baltijos jūros bėgtum! Toliau bėgti nemėginau.___________________________________________________________________
Teisėsauga turi priversti gaujelės dalyvius pasipasakoti. 2014 metai