Išsipjausiu lazdą gerą, šermukšninę,
paklajot išeisiu vienas po Tėvynę.
Žolę, medį, paukštį širdimi paliesiu.
Ką geresnio rasiu, – į kuprinę dėsiu.
Nieko, Dieve gink, oi nieko nenuskriausiu,
lyg nematomas, lyg vėjas pakeliausiu.

Kaimo gimtojo sodybas prisiminsiu;
su vaikais kaimynų buvo gera, linksma
žaist slėpynių, ristis, arba laidyt ripką
ir svajoti susitikti kitą rytą...

Liūdna. Kaimas dingo. Nebėra Trakučių.
Ant kalvų teliko Girkalnis, Kalnujai
ir Biliūnų dvaro žalumoje glūdi
vienas bepalikęs pastatų senųjų.

Vienišas keliausiu Šaltuonos pakrantėm.
Šešuviu ir Jūra sieksiu panemunę, 
Karnavyžių kaimais pro Rambyno kalną
Kuršmares prieisiu ir priglausiu galvą
prie pajūrio kopų, prie dangaus mėlynės,
prie bangų ošimo, prie Birutės kalno,
prie visos Tėvynės
aš priglausiu galvą.

Ką kuprinėj gero prisitaupęs būsiu, –
viskas iki šapo bus, mielieji, jūsų.