kai lietus glosto plaukus
pirštais šlapiais
rodos visas pasaulis
vandenyno gelmė sumauta
o iš tiesų kiekviename laše
sakė mama
laimė maudosi
tai kodėl juntu tik
šlapius pirštus
tai kodėl visada sutrinku
kai lyja lietus
pumpurai žali pavasarį
prikelia žemę
žiemą lietus pirštais šlapiais
iš manęs gyvastį semia
nesustodama lekiu į būtį
be alsavimo
su savimi nešuosi
amžiną jausmą
be kurio nėra gyvenimo

lietaus galia amžina
bučiuoju jo pirštus
lūpomis nuo metų sukepusiomis
gyvastį geriu iš jų
lyg pumpuras save gaivinu
kad sulaukti pavasario